Europoje savaitgalis daugeliui tebėra poilsio laikas, tačiau naujausi Eurostato duomenys rodo kitokią realybę: daliai darbuotojų šeštadienis ir sekmadienis yra įprastos darbo dienos. Vidutiniškai Europoje savaitgaliais reguliariai dirba 21,3 proc. dirbančiųjų.
Skirtumai tarp šalių ryškūs. Didesnis darbo savaitgaliais paplitimas fiksuojamas Balkanuose ir Viduržemio jūros regione, o Šiaurės ir Rytų Europoje rodikliai dažniau būna gerokai mažesni.
Eurostato statistika išskiria Graikiją, kur savaitgaliais dirba apie 41 proc. dirbančiųjų. Aukšti rodikliai matomi ir Bosnijoje ir Hercegovinoje (33 proc.), Maltoje, Kipre bei Šiaurės Makedonijoje (po 32 proc.).
Tuo metu Lietuva patenka tarp šalių, kuriose savaitgalinis darbas rečiausias: reguliariai savaitgaliais dirba apie 4 proc. darbuotojų. Panašiai žemi rodikliai fiksuojami Vengrijoje (7 proc.) ir Lenkijoje (7,5 proc.).
Darbuotojai ir verslo savininkai
Duomenys rodo aiškų skirtumą tarp samdomų darbuotojų ir dirbančių savarankiškai ar turinčių verslą. Vidutiniškai savaitgaliais dirba 18,5 proc. samdomų darbuotojų, o tarp darbdavių ir savarankiškai dirbančiųjų šis skaičius siekia 46 proc.
Graikijoje kontrastas itin ryškus: tarp savarankiškai dirbančiųjų ir darbdavių savaitgalinis darbas siekia apie 75 proc. Kitose šalyse aukšti rodikliai fiksuojami Belgijoje (66 proc.) ir Prancūzijoje (60 proc.).
Specialistai pabrėžia, kad darbas savaitgaliais nebūtinai reiškia ilgesnę darbo savaitę, tačiau kai kuriose šalyse tai sutampa ir su didesniu bendru dirbamų valandų skaičiumi. Eurostato darbo laiko statistikoje Graikija dažnai minima tarp daugiausiai dirbančių ES valstybių.
Kuriuose sektoriuose savaitgaliai darbiniai?
Savaitgalinis darbas labiausiai priklauso nuo sektoriaus ir pareigų pobūdžio. Beveik pusė paslaugų ir pardavimų darbuotojų reguliariai dirba savaitgaliais, o panašus lygis matomas ir žemės ūkyje, miškininkystėje bei žuvininkystėje.
Dažnesnis darbas savaitgaliais būdingas ir vadinamosioms elementariosioms profesijoms, kuriose vyrauja rutininiai fiziniai darbai. Tokiose srityse grafikus dažnai diktuoja sezoniniai pikai, klientų srautai ir nenutrūkstamos paslaugos.
Priežastys paprastai susijusios su ekonomikos struktūra: turizmu, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugomis, prekyba, taip pat būtinosiomis paslaugomis, pavyzdžiui, sveikatos priežiūra, transportu ar viešuoju saugumu. Kuo didesnė šalies priklausomybė nuo turizmo ir paslaugų sektoriaus, tuo daugiau darbuotojų patenka į pamaininį darbą.
Keturių dienų savaitės kryptis
Nors daliai europiečių savaitgaliai išlieka darbo metas, kai kurios šalys vis dažniau ieško priešingos krypties sprendimų ir bando trumpinti darbo savaitę. Europoje populiarėja modeliai, kai darbo laikas suspaudžiamas, o poilsio dienų daugėja.
Lenkija 2025 metų vasarą pradėjo pilotinį projektą, kuriuo siekiama mažinti darbo savaitę nuo 39 iki 35 valandų nemažinant atlyginimų. Darbuotojams buvo siūlomos skirtingos alternatyvos, įskaitant šešių valandų darbo dieną, trijų dienų savaitgalį arba papildomas atostogų dienas.
Projektas buvo įgyvendinamas apie 90 viešojo ir privataus sektoriaus darboviečių, apimant maždaug 5 000 darbuotojų, o vertinimas numatytas 2027 metais. Kiekvienai dalyvaujančiai darbovietei kompensacijoms ir grafiko pertvarkai skirta iki maždaug 210 000 eurų.
Keturių dienų darbo savaitės bandymų įvairiomis formomis yra turėjusios ir kitos Europos valstybės, įskaitant Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Portugaliją, Islandiją, Prancūziją ir Ispaniją. Tokie eksperimentai dažniausiai siejami su produktyvumu, darbuotojų gerove ir perdegimo mažinimu.
Eurostato duomenys apie darbą savaitgaliais leidžia suprasti, kad vieno universalaus sprendimo Europoje nėra. Skirtingos ekonomikos šakos, darbo organizavimo tradicijos ir demografiniai iššūkiai lemia, kodėl vienur savaitgalis lieka šventu poilsiu, o kitur tai įprasta darbo grafiko dalis.
Leave a Reply