Norvegijos Aukščiausiasis Teismas 2021 metais vienbalsiai nusprendė, kad vienas didžiausių Europos sausumos vėjo parkų Fosen regione buvo pastatytas pažeidžiant samių, kaip vietos čiabuvių, teises. Teismas konstatavo, kad projektas trukdė tradicinei elnininkystei ir taip pažeidė tarptautiniais įsipareigojimais saugomas kultūrines teises.
Nors sprendimas buvo griežtas, reali situacija dar ilgai nesikeitė. Po nuosprendžio turbinos kurį laiką ir toliau veikė, o tai sukėlė klausimų, kaip valstybė suderina atsinaujinančios energetikos tikslus ir pareigą užtikrinti teismo sprendimų vykdymą.
Senos ganyklos ir nauja infrastruktūra
Fosen plynaukštė šimtmečius buvo svarbi sezoninių ganyklų ir migracijos kelių dalis: elnių bandos čia juda pagal metų laikus, o maršrutų stabilumas yra esminė tradicinės elnininkystės sąlyga. Įrengus vėjo parką, teritorijoje atsirado keliai, statybų ir priežiūros technika, išaugęs žmonių judėjimas.
Samių bendruomenės teigė, kad elniai vengia tam tikrų zonų dėl triukšmo, šešėlių mirgėjimo ir nuolatinio infrastruktūros buvimo. Kai migracijos kelias tampa fragmentuotas, nukenčia visas sezoninis ciklas: nuo ganymo planavimo iki bandos saugumo ir veršiavimosi laikotarpio.
Žiemos rizika: ledo mėtymas
Konfliktą paaštrino ir specifinė šiaurinių vėjo parkų problema žiemą, kai ant menčių susidaro ledas. Esant tam tikroms sąlygoms, ledo gabalai gali būti nusviesti nuo besisukančių menčių, todėl aplink kai kurias zonas taikomi saugos apribojimai.
Ganytojai teigė, kad tai dar labiau sumažina praktiškai prieinamą teritoriją ir apsunkina bandų vedimą. Energetikos bendrovėms tokie ribojimai yra saugos klausimas, tačiau vietos elnininkystei tai reiškia dar vieną kliūtį jau ir taip susiaurėjusiame migracijos koridoriuje.
Kodėl byla tapo precedentu Europoje
Teismo sprendimas atkreipė dėmesį į platesnę tendenciją: atsinaujinančios energetikos plėtra vis dažniau susiduria su žemės naudojimo konfliktais, ypač atokiuose regionuose, kur vėjo sąlygos palankios, o tradicinės veiklos priklauso nuo didelių vientisų teritorijų. Fosen atvejis tapo pavyzdžiu, kad žaliosios energijos projektams neužtenka vien klimato argumentų, jei neįvertinamas poveikis vietos bendruomenių teisėms.
Vėlesnėse derybose buvo ieškota kompromiso: numatytos kompensacijos ir sąlygos, kurios suteiktų daugiau įtakos sprendžiant dėl būsimų projektų. Tačiau daliai bendruomenės toks modelis kelia abejonių, ar piniginės priemonės gali kompensuoti prarastą migracijos maršrutų vientisumą ir ilgalaikius pokyčius kraštovaizdyje.
Fosen istorija parodė, kad pereinant prie mažiau taršios energetikos didėja poreikis anksti įtraukti vietos gyventojus, atlikti išsamius poveikio vertinimus ir numatyti realiai įgyvendinamus sprendimus. Priešingu atveju net teismo pripažintos teisės gali virsti ilgai trunkančiu politiniu ir socialiniu konfliktu.
Leave a Reply