Gegužę ir birželį Baltijos jūroje prasideda belonų sezonas – tai trumpas laikotarpis, kai ši žuvis dažniau pasirodo pakrantėse ir žvejybos laimikyje. Dėl sezoniškumo belona neretai vadinama tikru delikatesu, o jos paklausa šiuo metu šokteli.
Belona lengvai atpažįstama iš pailgo kūno ir ilgo, snapą primenančio žandikaulio. Suaugusios žuvys dažniausiai siekia apie 60–100 centimetrų, o jų šonai būna sidabriški, nugara tamsesnė – melsvai žalsva.
Didžiausia belonos staigmena – žalsvos kaulo struktūros. Tai natūralus reiškinys, susijęs su pigmentu biliverdinu, todėl tokia spalva nereiškia, kad žuvis sugedusi ar pavojinga valgyti.
Belonos mėsa yra šviesi, tvirta ir gana liesa, todėl daugeliui ji atrodo lengvesnė nei riebesnės žuvys. Kai kurie ragautojai skonį lygina su vištiena, ypač kai belona kepama orkaitėje arba keptuvėje be agresyvių prieskonių.
Mitybos požiūriu belona vertinama dėl visaverčių baltymų, reikalingų raumenims ir audinių atsinaujinimui. Kaip ir kitos jūrinės žuvys, ji taip pat gali būti naudingas omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija.
Belonoje aptinkami ir mikroelementai, būdingi jūrų žuvims, įskaitant jodą, fosforą, geležį ir cinką. Šie mineralai svarbūs skydliaukės veiklai, energijos apykaitai, kraujodarai ir imuninei sistemai, tačiau tikslūs kiekiai priklauso nuo žuvies dydžio ir kilmės.
Renkantis šviežią beloną verta atkreipti dėmesį į kvapą, akių skaidrumą ir stangrią mėsą. Kadangi žuvis ilga ir kaulėta, ją patogu kepti filė gabalais, o prie patiekalo dažnai tinka bulvės, kruopos ir šviežios daržovės.
Leave a Reply