Daugelis pastebi keistą sutapimą: užtenka garsiai paminėti prekę, ir netrukus ją pamato reklamoje. Vis dėlto dažniausiai tai nėra slapta telefono pasiklausymo schema, o kur kas tikslesnis skaitmeninio elgesio modeliavimas.
Kibernetinio saugumo tyrimai, analizuojantys didelius „Android“ programėlių kiekius, ne kartą rodė, kad sisteminis, masinis slapto mikrofono naudojimas reklamai būtų sunkiai paslepiamas. Nuolatinis garso įrašymas ir perdavimas reikštų ryškų baterijos eikvojimą, duomenų srauto šuolius ir aiškius pėdsakus įrenginio bei tinklo žurnaluose.
Technologiškai toks scenarijus taip pat nepatogus: nenutrūkstamas garso srautas vienam vartotojui per dieną gali siekti apie 130 megabaitų. Milijonams žmonių tai sukurtų milžinišką apkrovą, kuri būtų matoma operatorių, programėlių ir pačių platformų sistemose.
Kas tada sukuria reklamos „sutapimus“
Reklamos taikymas dažniausiai remiasi ne vienu požymiu, o visa duomenų mozaika: buvimo vieta, naršymo istorija, paieškos užklausos, programėlių leidimai, pirkimų signalai, įrenginio identifikatoriai ir sąsajos su kitais žmonėmis. Net jei nieko nepirkote, sistema gali spręsti apie interesus iš to, ką žiūrėjote, kiek laiko praleidote puslapyje ar kokias nuorodas atidarėte.
Ypač svarbus veiksnys yra vadinamasis „artumo“ efektas. Jei dieną praleidžiate su žmogumi, kuris neseniai domėjosi kelione ar konkrečia preke, vietos nustatymo ir ryšio duomenys gali rodyti, kad jūsų įrenginiai judėjo kartu, buvo tose pačiose vietose arba jungėsi prie tų pačių tinklų.
Reklamos tinklai iš tokių sutapimų gali daryti išvadą, kad esate socialiai susiję, ir jums pradėti rodyti panašius skelbimus. Vartotojui tai atrodo kaip pasiklausymas, tačiau realybėje dažnai tai tėra statistinis spėjimas pagal skaitmeninius pėdsakus.
Kodėl atrodo, kad telefonas klausosi
Psichologijoje plačiai aprašomas dažnio iliuzijos efektas, dar vadinamas Baaderio–Meinhof fenomenu. Kasdien praleidžiame dešimtis ar šimtus reklamų jų net nepastebėdami, tačiau vos tik tema tampa aktuali, smegenys pradeda ją „ištraukinėti“ iš bendro triukšmo.
Todėl po pokalbio apie kavą ar kelionę staiga užkliuvusi reklama atrodo nenatūraliai tiksli. Iš tiesų ji galėjo būti rodoma ir anksčiau, tik tuo metu neturėjote priežasties ją įsidėmėti.
Kur garso duomenys vis dėlto pasitaiko
Nors masinis telefonų pasiklausymas reklamos tikslams nėra patikimai patvirtintas, rinkodaros pasaulyje buvo bandymų naudoti garso atpažinimo metodus kitaip. Pavyzdžiui, kai kurios programėlės prašo mikrofono leidimo tam, kad atpažintų tam tikrus akustinius „pirštų atspaudus“ iš televizijos reklamų ar transliacijų, o ne žmonių kalbą.
Tokie sprendimai leidžia suderinti reklamą skirtinguose kanaluose, tačiau jie priklauso nuo leidimų ir konkrečių programėlių elgesio. Dėl to verta reguliariai peržiūrėti, kurios programos turi prieigą prie mikrofono, ir palikti ją tik toms, kurioms ji realiai būtina.
Didžiausia rizika yra ne mikrofonas
Didžiausią privatumo riziką dažniausiai kelia platus sekimas per programėles ir svetaines: reklaminiai identifikatoriai, sekimo pikseliai, trečiųjų šalių bibliotekos, buvimo vietos istorija ir duomenų brokerių rinka. Net be garso galima sudaryti labai detalų profilį apie žmogaus įpročius, maršrutus, pomėgius ir pirkimo tikimybę.
Kai kuriais atvejais tyrėjai yra fiksavę ir agresyvesnes praktikas, pavyzdžiui, neteisėtą ekrano vaizdų fiksavimą ar pernelyg plačias analitikos priemones. Tokios schemos dažnai būna mažiau pastebimos vartotojui nei nuolatinis garso srautas, bet gali būti ne mažiau jautrios.
Praktinis patarimas paprastas: tikrinkite programėlių leidimus, ribokite vietos nustatymą iki „naudojant programą“, išjunkite nereikalingą reklamų personalizavimą ir reguliariai peržiūrėkite, kokie duomenys kaupiami jūsų paskyrose. Telefonui dažnai nereikia klausytis, kad suprastų, kas jus domina, nes pakanka to, ką darote ekrane.
Leave a Reply