Mokslininkai nustatė, kad vien iš Saulės paviršiaus stebėjimų nepakanka suprasti, kaip iš tiesų keičiasi mūsų žvaigždės aktyvumas. Nauja analizė rodo, kad per maždaug 40 metų pakito Saulės vidaus virpesių ir magnetinio ciklo ryšys, o tai gali reikšti pereinamąjį laikotarpį į kitokį elgesio režimą.
Saulės aktyvumas kyla ir slūgsta maždaug kas 11 metų, vadinamuoju Saulės ciklu, kurio metu apsiverčia magnetiniai poliai. Aktyvumo maksimumo metu dažnėja žybsniai ir vainikinės masės išmetimai, galintys sutrikdyti palydovų darbą, ryšį, navigaciją ir elektros tinklus, o minimumo metu Saulė būna gerokai ramesnė.
Kas išgirdo Saulės „širdį“
Pokyčiai aptikti pasitelkus helioseismologiją, metodą, leidžiantį „klausytis“ Saulės vidaus, stebint jos virpesių sukeltus šviesos ir greičio pokyčius. Tyrėjai rėmėsi Birmingamo Saulės virpesių tinklo BiSON duomenimis, kurie leidžia nuosekliai stebėti Saulę beveik be pertraukų, nes matavimo prietaisai išdėstyti skirtingose pasaulio vietose.
Analizuoti duomenys apėmė laikotarpį nuo 1987 metų ir kelis iš eilės 22–25 Saulės ciklus. Tyrėjai vertino skirtingo dažnio vadinamuosius p režimo virpesius, kurie suteikia informacijos apie procesus skirtinguose Saulės gelmės sluoksniuose, o rezultatus sulygino su įprastais paviršinio aktyvumo rodikliais, tokiais kaip dėmių gausa ir Saulės radijo spinduliuotės indeksai.
Keistas neatitikimas tarp paviršiaus ir vidaus
Išryškėjo netikėta tendencija: paviršiuje Saulės aktyvumas kai kuriais rodikliais atrodo silpnesnis, kaip ir buvo tikėtasi po santykinai ramesnio 24 ciklo, tačiau dalis vidaus virpesių signalų išlieka stipresni ir labiau primena senesnių ciklų vaizdą. Tokia kombinacija leidžia manyti, kad magnetiniai ir struktūriniai pokyčiai vis labiau koncentruojasi arčiau paviršiaus.
Pasak tyrėjų, su ciklu susiję procesai gali būti vis labiau „suspaudžiami“ į palyginti negilius sluoksnius, maždaug apie 1 000 kilometrų žemiau fotosferos. Tai reikštų ne vien paprastą magnetinio lauko silpnėjimą, o gilesnę reorganizaciją, kaip magnetinė energija kaupiama ir perskirstoma Saulės viduje.
Ką tai gali reikšti Žemei
Tokie rezultatai svarbūs ne vien teorinei astrofizikai: kuo geriau suprantama, kas vyksta Saulės viduje, tuo tiksliau galima prognozuoti kosminius orus. Praktikoje tai aktualu elektros perdavimo tinklams, palydovinėms sistemoms, aviacijai poliariniuose maršrutuose ir ryšio infrastruktūrai, kuri jautri geomagnetinėms audroms.
Šiuo metu tęsiasi 25 Saulės ciklas, o jo aktyvumo pikas prognozuojamas šio dešimtmečio viduryje. Mokslininkai pabrėžia, kad ilgametės BiSON stebėsenos tęstinumas bus lemiamas, norint suprasti, ar fiksuojamas pokytis išsilaikys iki ciklo pabaigos ir ar panašus modelis pasikartos artėjant 26 ciklui, kuris turėtų prasidėti apie 2030 metus.
„Aptikome įrodymų, kad Saulės aktyvumo cikle vyksta sisteminiai pokyčiai“, – sakė Birmingamo universiteto astrofizikas Billas Chaplinas.
„Matome, kad per pastaruosius kelis ciklus pasikeitė ryšys tarp vidinių Saulės virpesių ir paviršiaus aktyvumo“, – sakė Jeilio universiteto astronomė Sarbani Basu.
Leave a Reply