Baltijos jūros vėjo parkai ir jūrinės kiaulės: po statybų grįžo, bet jų garsai taip ir neatsistatė

Kas nutiko po statybų

Baltijos jūroje, kur sparčiai plečiami jūriniai vėjo parkai, mokslininkai jau daugiau nei du dešimtmečius stebi vieną jautriausių rūšių – jūrines kiaules. Nors vėjo energetika laikoma svarbia švaresnės elektros kryptimi, povandeninis triukšmas gali turėti ilgalaikių pasekmių gyvūnams, kurių išlikimas tiesiogiai priklauso nuo garso.

Tyrimuose dažnai minimas Danijos vandenyse įrengtas didelio masto vėjo parkas su 72 turbinomis, pradėjęs veikti 2003 metais. Statybų etapas, ypač kalimas į gruntą, sukėlė intensyvų impulsinį triukšmą, kuris trumpuoju laikotarpiu išstūmė jūrines kiaules iš įprastų buveinių.

Grįžo į teritoriją, bet nebe taip, kaip anksčiau

Pasibaigus statyboms dalis gyvūnų į teritoriją sugrįžo, tačiau ilgalaikiai akustiniai stebėjimai parodė kitą problemą: fiksuojamų echolokacijos spragtelėjimų buvo gerokai mažiau nei tikėtasi. Akustiniai registratoriai, įtvirtinti jūros dugne, ilgą laiką beveik nefiksavo įprastų signalų, pagal kuriuos ši rūšis orientuojasi, medžioja ir bendrauja.

Vėlesniais metais gyvūnų buvimas vietovėje pamažu didėjo, tačiau, remiantis ilgalaikėmis ataskaitomis, jų aktyvumas negrįžo į buvusį lygį. Kai kuriuose vertinimuose minima, kad požymiai atsistatė tik iki maždaug 11–29 proc. ankstesnio lygio, o visiškas sugrįžimas taip ir neužfiksuotas.

Kodėl tyla gali būti pavojinga

Jūrinėms kiaulėms garsas yra pagrindinis „regėjimo“ įrankis: echolokacija leidžia aptikti grobį, kliūtis ir orientuotis drumstame ar tamsiame vandenyje. Jei gyvūnai ima „taupyti“ garsinius signalus, jų gebėjimas efektyviai maitintis ir naviguoti gali prastėti, o tai ilgainiui gali veikti ir reprodukciją bei jauniklių išgyvenamumą.

Mokslininkai svarsto, kad vienas veiksnių gali būti nuolatinis žemo dažnio foninis turbinų skleidžiamas ūžesys, nors pats garsiausias statybų etapas jau būna pasibaigęs. Tokiu atveju gyvūnai gali vengti aktyvios echolokacijos arba keisti elgseną, kad nereikėtų „konkuruoti“ su pastoviu triukšmo fonu.

Kartu atkreipiamas dėmesys, kad maisto stoka nebūtinai paaiškina reiškinį: aplink turbinų pamatus dažnai formuojasi dirbtinių rifų efektas, kai ant konstrukcijų įsikuria bestuburiai, pritraukiantys žuvis. Tačiau net ir esant gyvybingoms vietinėms ekosistemoms, triukšmo poveikis žinduoliams gali išlikti atskira problema.

Ši istorija išryškina platesnę tendenciją: pereinant prie mažiau taršių energijos šaltinių vis daugiau dėmesio tenka ne vien anglies dioksido mažinimui, bet ir poveikio biologinei įvairovei valdymui. Jūrinių vėjo parkų plėtra Baltijos jūroje, kur gyvena saugomos ir pažeidžiamos rūšys, reiškia, kad triukšmo mažinimo technologijos, statybų laiko ribojimai ir nuolatinė akustinė stebėsena tampa ne papildomu priedu, o būtina projekto dalimi.