Kalbininkai seniai pabrėžia, kad žodžiai ne tik apibūdina tikrovę, bet ir ją formuoja: tai, kaip kalbame, veikia, kaip suvokiame reiškinius, o mūsų mąstymo įpročiai grįžta į kalbą. Pastaraisiais metais šis ratas įgavo naują pagreitį, nes vis didesnė dalis viešosios komunikacijos kuriama pasitelkiant DI tekstų generatorius.
Vienas ryškiausių ženklų yra išpopuliarėjusi konstrukcija „tai ne X, tai Y“. Ji dažnai pasirodo socialiniuose tinkluose, naujienų antraštėse, reklamoje, net pranešimuose spaudai, nes trumpa forma leidžia greitai sukurti kontrastą ir pateikti aiškų „teisingą“ teiginį.
Ši schema ypač siejama su „ChatGPT“ ir kitais didžiaisiais kalbos modeliais, kuriuos žmonės naudoja rašydami įrašus, aprašymus ar scenarijus. Kadangi dalis turinio kopijuojama beveik be redagavimo, DI parinkti sakinių šablonai ima atrodyti kaip „normali“ šiuolaikinė kalba ir plinta iš įrašo į įrašą.
Kodėl šis šablonas taip limpa?
Konstrukcija „tai ne X, tai Y“ atitinka trumpų formatų logiką, kuri dominuoja „Youtube“, „Instagram“ ar „Facebook“ turinyje. Žinutė suformuluojama kaip šūkis: pirma paneigiama viena idėja, o iškart pateikiama kita, dažnai skambanti tvirčiau ir patraukliau.
Tokia antitezė patogi ir rinkodarai, ir vadinamajai profesinei komunikacijai, ypač kai siekiama greitai sudėlioti emocinį akcentą. Be to, šablonas lengvai perkeliamas į antraštes, nes žada „netikėtą“ perspektyvą ir skatina paspaudimą.
Kuo tai gali tapti problema?
Kalbos tyrėjai atkreipia dėmesį, kad nuolat kartojami šablonai mažina stiliaus įvairovę ir skurdina argumentavimą. Kai tekstai tampa panašūs vienas į kitą, skaitytojas rečiau susiduria su niuansuota mintimi, o vietoj jos gauna kategorišką formulę, kurioje mažai vietos abejonėms ar alternatyvoms.
Kita rizika siejama su tuo, kad ši konstrukcija yra iš prigimties autoritetinga: ji skamba kaip verdiktas „ne taip, o štai taip“. Viešojoje erdvėje tai gali skatinti supaprastintą pasaulio aiškinimą, kai sudėtingi reiškiniai sutraukiami į dvi priešpriešas ir vieną „teisingą“ išvadą.
Prie to prisideda ir reiškinys, kai DI mokosi iš interneto, o internete vis daugiau teksto jau būna sukurta DI. Taip susidaro savotiškas atgalinis ryšys: dažniau kopijuojami šablonai tampa dar labiau tikėtini, todėl modeliai juos siūlo dar dažniau, o žmonės vėl perkelia į viešą kalbą.
Kaip atsirinkti ir nepasiduoti klišėms?
Ekspertai pataria kritiškai vertinti lengvai „įkrentančius“ šūkius ir pasitikrinti, ar teiginys nėra tik retorinis triukas be turinio. Jei tekstas teigia „tai ne X, tai Y“, verta paklausti, ar X tikrai paneigiamas faktais, ar tik pakeičiamas patrauklesniu skambesiu.
Praktinis sprendimas redakcijoms ir turinio kūrėjams paprastas: DI sugeneruotus tekstus būtina redaguoti, perrašyti ir papildyti argumentais, o ne palikti šablonais. Skaitytojams naudinga sąmoningai ieškoti skirtingų stilių ir ilgesnės formos tekstų, kad kalbinė įvairovė neišnyktų iš kasdienio vartojimo.
Leave a Reply