Testamentas viską paliko anūkei: šeima netikėjo, kuo tai gali baigtis ir kas yra privalomoji dalis

Ką iš tiesų pakeičia testamentas

Testamentas leidžia palikėją nurodyti vienintelį įpėdinį, pavyzdžiui, anūkę, ir taip pakeisti paveldėjimą pagal įstatymą. Vis dėlto toks sprendimas ne visada užkerta kelią kitų artimųjų pretenzijoms, ypač jei palikėjas turi sutuoktinį ar vaikų.

Jei testamento nėra, anūkai dažniausiai nepaveldi, kai gyvas jų tėvas ar motina, tai yra palikėjo vaikas. Testamentu palikėjas gali anūkę paskirti viso turto paveldėtoja, pavesti jai konkretų daiktą arba nustatyti dalį, kuri jai tenka.

Paveldi ne tik turtą, bet ir skolas

Paveldėjimas reiškia ne tik butą, santaupas ar automobilį, bet ir galimus įsipareigojimus. Todėl įpėdinei svarbu įvertinti palikimo sudėtį ir skolas, o tada apsispręsti, ar palikimą priimti, ar jo atsisakyti.

Jeigu per nustatytą terminą nepateikiamas pareiškimas dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo, praktikoje dažniausiai taikomas priėmimas pagal apyrašą. Tai reiškia, kad atsakomybė už skolas ribojama paveldėto turto verte, tačiau nuo ginčų su kreditoriais ir dokumentų tvarkymo tai neatleidžia.

Didžiausia staigmena giminėje: privalomoji dalis

Testamentas automatiškai neatima teisės į privalomąją dalį palikėjo vaikams ir sutuoktiniui. Net jei visas turtas paliekamas anūkei, artimieji gali kreiptis dėl privalomosios dalies ir reikalauti piniginės kompensacijos iš įpėdinės.

Privalomosios dalies dydis paprastai siejamas su tuo, ką asmuo gautų paveldėdamas pagal įstatymą. Dažnai kalbama apie pusę tokio dydžio, o tam tikrais atvejais privalomoji dalis gali būti didesnė, pavyzdžiui, kai ginami nepilnamečių ar nedarbingų asmenų interesai.

Didžiausios problemos kyla tada, kai pagrindinis palikimo turtas yra nekilnojamasis turtas, o grynųjų atsiskaitymui su giminaičiais nėra. Tokiu atveju anūkė gali tapti buto savininke, bet kartu susidurti su pareiga išmokėti reikšmingas sumas.

Kada testamentas sukelia ginčus

Vien tai, kad palikėjas testamente aiškiai įvardija anūkę, dar nereiškia, kad giminė sutiks su sprendimu. Ginčai dažnėja, kai šeimoje yra keli vaikai, įtempti santykiai, didesnis turtas arba kai kas nors jaučiasi „apeitas“.

Privalomosios dalies reikalavimas neatsiranda savaime, jį reikia pareikšti. Jei taikaus susitarimo nėra, ginčas gali persikelti į teismą, o svarbios tampa ir senaties taisyklės, ir turto vertinimas, ir tai, kada bei kaip buvo paskelbtas testamentas.

Kita dažna rizika – netiksliai suformuluota valia. Pavyzdžiui, vienas sakinys apie „butą anūkei“ ne visada aiškiai išsprendžia, ar anūkė yra vienintelė įpėdinė, ar tik gauna konkretų turtą, todėl vėliau gali prireikti papildomų teisinių veiksmų ir aiškinimų.

Kaip sumažinti rizikas dar prieš mirtį

Saugiausia, kai palikėjo valia suformuluota aiškiai, nurodant įpėdinius ir palikimo apimtį, o dokumentas parengtas taip, kad nekiltų abejonių dėl jo autentiškumo. Dėl to praktikoje dažnai pasirenkamas notaro patvirtintas testamentas, ypač kai kalbama apie nekilnojamąjį turtą.

Notaro patvirtintas testamentas pats savaime nereiškia, kad jo neįmanoma ginčyti, tačiau sumažina techninių klaidų ir interpretacijų riziką. Prieš priimant sprendimą tikslinga įvertinti, kas turi teisę į privalomąją dalį, kokia galėtų būti jos apimtis ir ar įpėdinis turės lėšų atsiskaityti be turto pardavimo.