Graikijoje, Eubojos įlankoje, jau ne vieną vasarą poilsiautojų planus gadina masinis medūzų antplūdis. Įgėlimai dažniausiai sukelia aštrų skausmą ir odos sudirginimą, o retesniais atvejais gali išprovokuoti stipresnes alergines reakcijas, todėl savivaldybės ieško praktiškų apsaugos sprendimų.
Chalkidono savivaldybė pradėjo diegti plūduriuojančias užtvaras, panašias į tas, kurios naudojamos sulaikyti paviršinei taršai ir šiukšlėms. Tikimasi, kad tokios konstrukcijos padės atskirti saugesnę maudynių zoną, į kurią medūzoms ir daliai žuvų patekti būtų sunkiau.
Kur diegiamos užtvaros
Pirmosios užtvaros pradėtos montuoti birželio viduryje Rodies paplūdimyje Chalkidoje, o projekto vertė siekia 366 950 eurų. Konstrukcijas planuojama įrengti šešiuose savivaldybės paplūdimiuose šiaurinėje Eubojos įlankos dalyje.
Lygiagrečiai panašius darbus planuoja ir Evijos uostų organizacija, atsakinga už dalį pakrančių. Vietos valdžia pabrėžia, kad tikslas yra ne tik mažinti medūzų patekimą, bet ir sulaikyti plūduriuojančias atliekas bei paviršinę taršą.
Kas lemia, ar barjerai veiks
Specialistai teigia, kad tokio tipo užtvaros gali būti veiksmingos, tačiau tik tada, kai jos sumontuotos techniškai teisingai ir sudaro visiškai uždarą zoną. Praktikoje tai reiškia, kad tinklas turi prasidėti krante, nusidriekti į gilesnį vandenį ir grįžti atgal į krantą, suformuojant puslankį ar stačiakampį.
Apatinė tinklo dalis turi būti pasverta grandinėmis ar svoriais ir priglusti prie dugno, paliekant tik minimalų tarpą. Priešingu atveju medūzas po užtvara gali „pakišti“ povandeninės srovės, ypač kai keičiasi vėjo kryptis ir bangavimas.
Viršutinė dalis remiasi plūdurais, kurie turi aiškiai iškilti virš vandens paviršiaus maždaug 30–50 centimetrų. Tokia atsarga reikalinga, kad banguojant medūzos nebūtų pernešamos per viršų į maudynių zoną.
Ar tai apsaugos ir nuo pūsliažuvių
Užtvaros gali riboti ne tik medūzų, bet ir kai kurių žuvų, įskaitant pūsliažuves, patekimą į aptvertą plotą, tačiau jos nėra universali priemonė visam paplūdimiui. Toks sprendimas apsaugo tik konkrečią atitvertą zoną, todėl likusioje pakrantėje situacija gali nesikeisti.
Svarbus ir eksploatacijos klausimas: tinklus būtina reguliariai valyti, kad neprikibtų dumbliai ir jūrų organizmai. Jei tinklas apsineša, jis sunkėja, gali nusileisti žemiau, deformuotis arba įplyšti, o atsiradusios angos sumažina visos sistemos efektyvumą.
Kita praktinė problema yra parinktas gylis. Jei užtvara įrengiama per sekliai, maudynių plotas tampa per mažas ir dalis poilsiautojų tuo būna nepatenkinti, tačiau per giliai įrengti barjerai brangiau kainuoja ir yra sudėtingiau prižiūrimi.
Pastaraisiais metais Viduržemio jūroje dažnesni medūzų suaktyvėjimai siejami su šiltėjančiu vandeniu, maistinių medžiagų pertekliumi pakrantėse ir ekosistemų pokyčiais, įskaitant žuvų išteklių svyravimus. Todėl plūduriuojančios užtvaros daug kur vertinamos kaip laikina, lokali priemonė, kuri veikia geriausiai tada, kai derinama su stebėsena, paplūdimių informavimu ir greita priežiūra.
Leave a Reply