Tag: Graikija

  • Šešios mažiau minimos Pirmojo pasaulinio karo dalyvės: nuo Egipto iki Kinijos

    Pirmasis pasaulinis karas dažniausiai siejamas su didžiosiomis valstybėmis Europoje, tačiau konfliktą formavo ir šalys, kurios istorijos vadovėliuose minimos rečiau. Egiptas, Pietų Afrika, Indija, Belgija, Graikija ir Kinija prisidėjo skirtingais būdais – nuo fronto operacijų iki logistikos ir darbo jėgos.

    Kaip rašo „The Collector“, šių valstybių indėlis neretai buvo nulemtas ryšių su Britų imperija, vidaus politinių kovų ar bandymo sustiprinti savo pozicijas tarptautinėje arenoje. Kai kurioms tai tapo postūmiu nepriklausomybei, kitoms – ilgalaikių konfliktų pradžia.

    Nors pagrindinės Pirmojo pasaulinio karo jėgos buvo Antantė ir Centro valstybės, „antraeiliai“ dalyviai darė realią įtaką tiek mūšių eigai, tiek tiekimo grandinėms. Dalis jų kovojo skirtinguose frontuose, kiti teikė strateginę paramą, be kurios karo mašina būtų veikusi lėčiau.

    Įdomiausia tai, kad kai kurioms šalims dalyvavimas kare turėjo pasekmių dar dešimtmečiams į priekį: vienur augo nepriklausomybės judėjimai, kitur gilėjo vidaus susipriešinimas ar stiprėjo regioninės įtampos.

    Egiptas: Sueco kanalas ir kelias į nepriklausomybę

    1914 metais Jungtinei Karalystei paskelbus karą Osmanų imperijai, Egiptas buvo paskelbtas britų protektoratu. Nors šalis nebuvo įpareigota siųsti karių, Egiptas tapo strategiškai svarbia atrama dėl Sueco kanalo – vieno svarbiausių tarptautinės prekybos ir karinio tiekimo kelių.

    1915 metais, vykstant Galipolio kampanijai, Egiptas tapo svarbiu atsitraukimo ir persigrupavimo centru. 1916 metais Egipto ekspedicinės pajėgos apgynė Sueco kanalą nuo jungtinių Osmanų ir Vokietijos pajėgų Romani mūšyje Sinajaus pusiasalyje.

    Po 1918 metų lapkričio 11 dienos paliaubų Egipto pareigūnai bandė išsiderėti nepriklausomybę, tačiau britų atsisakymas paskatino neramumus ir politinę konfrontaciją. Galiausiai 1922 metais Egiptas tapo nepriklausoma karalyste, vadovaujama karaliaus Fuado I.

    Pietų Afrika ir Indija: Britų imperijos resursai kare

    Pietų Afrikos įsitraukimą nulėmė statusas Britų imperijoje: šalis turėjo autonomijos, bet nevaldė savo užsienio politikos. Netrukus po karo pradžios Londonas nurodė Pietų Afrikos pajėgoms užimti Vokietijos ryšių stotis Vokietijos Pietvakarių Afrikoje – nors pirmosios operacijos nebuvo sėkmingos, dalyvavimas nesustojo.

    1915 metais buvo sukurta Pietų Afrikos užjūrio ekspedicinė pajėga, o savanorių skaičius buvo toks didelis, kad įdarbinimo punktuose prireikė minias tramdančių pareigūnų. Vėliau Pietų Afrikos kariai veikė Rytų Afrikoje, rėmė operacijas Egipto ir Palestinos kampanijose, o nedidelė dalis dalyvavo ir Vakarų fronte, įskaitant Somos puolimą.

    Indija į karą įsitraukė ypač plačiai: dar prieš konfliktą ji turėjo vieną didžiausių savanorių kariuomenių, o karo pabaigoje karių skaičius išaugo iki daugiau nei pusės milijono. Indijos ekspedicinės pajėgos buvo siunčiamos į įvairius karo teatrus, tačiau susidūrė su rimtais iššūkiais – nuo artilerijos trūkumo iki kalbos barjerų ir prastų prisitaikymo sąlygų Europoje.

    Nepaisant problemų, Indijos daliniai rėmė britų tikslus: veikė Rytų Afrikoje, dalyvavo Mesopotamijos kampanijos operacijose, prisidėjo prie Sueco kanalo gynybos ir stiprino sąjungininkus Galipolyje. Tekste nurodoma, kad per karą buvo dislokuota daugiau nei 1 mln. Indijos karių, o per 60 000 jų žuvo.

    Belgija, Graikija ir Kinija: nuo Afrikos fronto iki darbo korpusų

    Belgijos neutralitetą buvo garantavusi 1839 metų Londono sutartis, tačiau 1914 metų rugpjūtį Vokietija vis tiek įsiveržė į Belgiją. Nors Belgijos pajėgos buvo smarkiai pranašesnės priešų skaičiumi, jų pasipriešinimas sulėtino vokiečių žygį į Vakarus ir suteikė laiko sąjungininkams pasiruošti pirmajam Marnos mūšiui.

    Nors didžioji Belgijos dalis buvo okupuota, karalius Albertas su kariuomene išlaikė mažą teritoriją, įskaitant Ypresą. Belgijos Kongo „Force Publique“ daliniai vėliau prisidėjo prie kovų Rytų Afrikoje: 1916 metais kartu su britų ir portugalų pajėgomis laimėjo Taboros mūšį dabartinėje Tanzanijoje, o vėliau tęsė puolimą Mahengės kryptimi.

    Graikija ilgą laiką stengėsi išlikti neutrali, tačiau šalį skaldė karaliaus Konstantino I ir premjero Eleftherijo Venizelo pozicijos. Šis konfliktas, vadinamas Nacionaliniu skilimu, nulėmė dviejų konkuruojančių valdžių situaciją ir ilgalaikę politinę įtampą.

    1917 metais, karaliui atsisakius sosto, Graikija formaliai prisijungė prie sąjungininkų. Graikų pajėgos vaidino reikšmingą vaidmenį Makedonijos fronte, o po Skra-di-Legen ir Doirano mūšių 1918 metų rugsėjį kapituliavo Bulgarija.

    Kinija iki 1917 metų nebuvo pagrindinė kariaujanti šalis, tačiau prisidėjo dideliu nekariniu indėliu: išsiuntė daugiau nei 140 000 darbininkų į vadinamąjį darbo korpusą. Jie padėjo britų ir prancūzų pajėgoms atlikti užnugario darbus – statė apkasus, taisė geležinkelius, tiesė kelius ir gabeno tiekimą.

    Tekste pabrėžiama, kad Kinijos motyvacija buvo ir politinė: Respublika tikėjosi tarptautinio pripažinimo, tačiau po karo Versalio sutartimi buvusi Vokietijos kolonija Čingdao Šandongo pusiasalyje buvo perduota Japonijai. Šis nusivylimas prisidėjo prie augančių įtampų regione, kurios vėliau išaugo į naujus konfliktus.

    Pirmojo pasaulinio karo istorija dėl to tampa gerokai platesnė nei vien Vakarų fronto apkasai ar didžiųjų valstybių sprendimai. Net ir šalys, laikytos „antraeilėmis“ dalyvėmis, prisidėjo prie karo baigties – o kartais ir pakeitė savo pačių ateities kursą.

  • Būsto kainos Europoje šokiruoja: kur žmonės būstui atiduoda daugiau nei 40 proc. pajamų?

    Būsto kainos Europoje šokiruoja: kur žmonės būstui atiduoda daugiau nei 40 proc. pajamų?

    Milijonams europiečių būstas tampa sunkiausia mėnesio sąskaita: Eurostato duomenimis, 2015–2026 metų antro ketvirčio laikotarpiu būsto kainos ES vidutiniškai pakilo 69 proc. Daugelyje šalių brango ir nuoma, o išlaidas papildomai didino energijos bei palūkanų normų svyravimai.

    Situaciją geriausiai atspindi vadinamasis būsto išlaidų perteklius, kai namų ūkis būstui skiria daugiau nei 40 proc. disponuojamųjų pajamų. Eurostatas skaičiuoja, kad 2025 metais ES vidurkis siekė 7,7 proc., o tai reiškia dešimtis milijonų žmonių, gyvenančių nuolatinės finansinės įtampos sąlygomis.

    Kas laikoma būsto išlaidomis?

    Eurostato metodikoje būsto išlaidos apima ne tik nuomą ar būsto paskolos palūkanas, bet ir komunalinius mokesčius: vandenį, elektrą, dujas, šildymą. Taip pat įtraukiami reguliariai patiriami kaštai, pavyzdžiui, draudimas, priežiūra, remontas ir su būstu susiję mokesčiai.

    Disponuojamosios pajamos – tai namų ūkio gaunamos pajamos po mokesčių ir socialinių įmokų, įskaitant socialines išmokas, tokias kaip pensijos. Būtent šių pajamų dalis, tenkanti būstui, leidžia palyginti, kaip skirtingose šalyse pasiskirsto našta.

    Kur našta didžiausia?

    Didžiausias būsto išlaidų pertekliaus rodiklis Europoje 2025 metais fiksuotas Graikijoje: 26,4 proc. gyventojų gyveno namų ūkiuose, kurie būstui skyrė daugiau nei 40 proc. disponuojamųjų pajamų. Tai daugiau nei tris kartus viršija ES vidurkį.

    Tarp ES valstybių aukštai rikiuojasi Danija su 14,7 proc., Vokietija su 11,2 proc. ir Švedija su 10,8 proc. Virš ES vidurkio taip pat atsidūrė Estija su 8,8 proc., Čekija su 8,2 proc. ir Liuksemburgas su 8,1 proc.

    Už ES ribų rodiklis taip pat aukštas Šveicarijoje, kur jis siekė 15,3 proc., ir Norvegijoje su 13,5 proc. Iš ES kandidačių virš vidurkio buvo Turkija su 10,0 proc., Juodkalnija su 8,7 proc. ir Serbija su 7,9 proc.

    Mažiausia našta 2025 metais fiksuota Kipre: tik 2,4 proc. gyventojų būstui skyrė daugiau nei 40 proc. pajamų. Palyginti nedideli rodikliai buvo ir Kroatijoje su 3,2 proc., Slovėnijoje su 3,5 proc. bei Slovakijoje su 3,5 proc.

    Kodėl skirtumai tokie dideli?

    Ekspertai pabrėžia, kad vieno paaiškinimo nėra: rezultatus lemia nuosavybės ir nuomos struktūra, socialinės apsaugos modelis, pajamų nelygybė ir bendra ekonominė padėtis. Privačios nuomos rinkoje gyvenantys žmonės dažniau patiria didžiausią spaudimą, ypač miestuose, kur nuomos kainos kyla sparčiausiai.

    „Pagrindiniai veiksniai – kylantys būsto kaštai, tiek nuoma, tiek būsto kainos, ir santykinai kuklus pajamų augimas, ypač mažesnes pajamas gaunančių grupių“, – sakė ETH Zürich tyrėja dr. Hannah Widmer.

    Lyginant šalis svarbus ir kontekstas: tas pats rodiklis gali reikšti skirtingą realybę. Vienur didesnės būsto išlaidos gali būti iš dalies kompensuojamos socialinėmis išmokomis ar viešosiomis paslaugomis, kitur – tapti tiesioginiu skurdo ir įsiskolinimų rizikos veiksniu.

    „Atsižvelgiant į labai skirtingas ekonomikos ir gerovės sistemų aplinkybes, priežastys, kodėl rodikliai Graikijoje, Šveicarijoje ar Danijoje tokie aukšti, nėra vienodos, o pasekmės – taip pat“, – sakė Aalborg University vyresnioji tyrėja Rikke Skovgaard Nielsen.

    Kiek žmonių tai paliečia?

    Vien procentai neparodo masto, todėl svarbūs ir absoliutūs skaičiai: Eurostato vertinimu, daugiau nei 34 milijonai žmonių ES gyveno namų ūkiuose, kurių būsto išlaidos viršijo 40 proc. disponuojamųjų pajamų. Tai viena ryškiausių socialinių ir ekonominių įtampų, susijusių su būsto prieinamumu, išraiškų.

    Pagal gyventojų skaičių daugiausia paveiktų žmonių buvo Vokietijoje – apie 9,4 milijono. Toliau sekė Turkija su 8,6 milijono, Prancūzija su 4,4 milijono, Ispanija su 3,5 milijono ir Italija su 2,9 milijono.

    Žemiausias pajamas gaunantys namų ūkiai nukenčia labiausiai. ES mastu 2025 metais tarp žmonių, kuriems gresia skurdas, būsto išlaidų pertekliaus rodiklis siekė 29,1 proc., o kai kuriose šalyse jis peržengė ir 50 proc. ribą.

    „Kai būsto kainos, nuomos, energijos kainos, palūkanos ir infliacija kyla greičiau nei pajamos, būsto dalis biudžete didėja, o vėliau auga ir dalis tų, kurie peržengia 40 proc. ribą“, – sakė TU Delft tyrėja dr. Marietta Haffner.

    Ekspertai taip pat išskiria energijos kainas kaip veiksnį, galintį ir toliau kelti būsto išlaidų naštą, nes šildymas ir elektra daugelyje namų ūkių sudaro reikšmingą mėnesinių mokėjimų dalį. Dėl to būsto prieinamumo problema vis dažniau vertinama ne tik kaip nekilnojamojo turto, bet ir kaip pajamų bei gyvenimo kaštų krizės dalis.

  • Graikijos Kea sala saugo architektūros paveldą: spalvingi namai, vandens malūnai ir ramybė

    Graikijos Kea sala saugo architektūros paveldą: spalvingi namai, vandens malūnai ir ramybė

    Kea: mažoji Kikladų vartų sala

    Vakarų Kikladų Kea sala, dar vadinama Tzia, kasmet pritraukia vis daugiau keliautojų, ieškančių ne tik saulės ir paplūdimių. Vis dažniau sala lankoma pavasarį ar rudenį, kai patogiau žygiuoti pėsčiomis ir ramiau pažinti vietos architektūrą.

    Kea laikoma savotiškais vartais į Kikladus dėl artumo Atėnams: nuo Lavrijo uosto ją skiria vos 16 jūrmylių. Nuolatinis salos gyventojų skaičius siekia apie 2 500, tačiau sezono metu lankytojų srautai smarkiai išauga.

    Sostinė Ioulida ir neįprastos spalvos

    Salos sostinė Ioulida yra viena iš keturių istorinių gyvenviečių ir vienintelė įsikūrusi salos gilumoje. Miestelis primena amfiteatrą: namai kyla Kastro ir Mylos kalvų šlaitais, o siaurų gatvelių tinklas saugo nuo karščio ir vėjų.

    1978 metais Ioulidai suteiktas saugomos tradicinės gyvenvietės statusas, todėl čia ypač saugomas pastatų mastelis ir vietinė urbanistinė struktūra. Skirtingai nei daugelyje Kikladų, Ioulidoje ryškiau matomi neoklasicizmo ir miestietiškos statybos bruožai.

    „Matome siauras gatves, arkas ir akmeninius pastatus, bet matome ir spalvas ant sienų. Iš tiesų Tzia visada buvo spalvinga vieta, o baltą ir mėlyną kadaise primetė politiniai sprendimai, baltą dažnai aiškinant higienos sumetimais“, – sakė Kea merė Rena Velissaropoulou.

    „Kai randame seną pastatą, kur atsiveria tinkas, beveik visada aptinkame ir spalvą“, – pridūrė ji.

    Akmeniniai ūkiai ir nykstanti kasdienybė

    Išvykus už Ioulidos ribų, kalvose atsiveria tradicinių akmeninių sodybų ir ūkinių pastatų juosta. Dalis jų apleisti, kiti pritaikyti turistų apgyvendinimui, tačiau bendras salos tikslas išlieka tas pats: išsaugoti savitą kaimo architektūrą.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad sodybos buvo kasdienio ūkininkų ir gyvulių augintojų gyvenimo pagrindas, o namus sostinėje šeimos turėdavo papildomai. Tokią dvigubą buities logiką formavo reljefas, darbas laukuose ir sezoniškumas.

    „Sodyba buvo ūkininko ir gyvulių augintojo bazė kaime, nes pagrindiniai namai dažnai būdavo Ioulidoje. Paprastai namai sostinėje atitekdavo kaip žmonos kraitis, o sodyba priklausydavo vyrui“, – sakė gyvulių augintojas Dinos Vrettos.

    Pasak jo, tradicinė statyba taikėsi prie gamtos: ant kalvų viršūnių stengtasi nestatyti dėl stiprių šiaurinių vėjų, o slėniuose vengta įsikurti dėl vasaros kaitros. Tokia praktika lėmė būdingą Kea kraštovaizdį, kuriame namai dažnai įkomponuoti šlaituose.

    Raudonas atspalvis, kilęs iš akmens

    Vienas ryškiausių Kea architektūros akcentų yra vietinės medžiagos ir spalvų dermė. Savivaldybės vadovė atkreipia dėmesį į miltos vadinamą akmenį, išgautą Otzia apylinkėse esančiose šachtose primenančiose ertmėse.

    Šis pilkšvai raudonas atspalvis istoriniuose šaltiniuose minimas kaip vertinta natūrali pigmentinė medžiaga, kurios pėdsakų galima įžvelgti ir senesniuose salos statiniuose. Pasak pašnekovų, anksčiau ji buvo gabenama ir į Atėnus, o šiandien išlikę fragmentai primena, kodėl Ioulidos sienose neretai matyti ne vien balta spalva.

    Vandens malūnai, kuriems ieškoma antro gyvenimo

    Mylopotamos vietovėje, palei upelį ir netoli Flea šaltinio, kadaise veikė 11 vandens malūnų. Šiandien vienas pritaikytas gyvenimui, o kitas veikia kaip lankytojams atvira vieta, leidžianti pamatyti, kaip vandens jėga buvo verčiama kasdieniu darbu.

    Manoma, kad dalis malūnų siekia Osmanų valdymo laikus, o aktyviausiai jie naudoti iki Antrojo pasaulinio karo. Vėliau, keičiantis technologijoms ir gyvenimo būdui, malūnai pamažu buvo apleisti, o iki 1980-ųjų dauguma jų jau nebeturėjo praktinės funkcijos.

    „Technologijos nepaprastai pažengė. Jauni žmonės ir šiandien gimstantys vaikai dažnai net neįsivaizduoja, koks buvo gyvenimas anksčiau. Todėl stengiamės priartinti jaunimą prie tradicijos, kad jie žinotų, ką paveldėjome. Net jei tuo nebesinaudojame, svarbu bent vieną dalį išlaikyti gyvą“, – sakė Savvas Michael.

    Kea sala išsiskiria ne tik jūra ir takais, bet ir pastangomis išsaugoti tikrą, neperstatytą tapatybę. Ieškantiems autentiškos Kikladų architektūros, verta atkreipti dėmesį į akmeninius kathikies tipo namus, spalvų sluoksnius senų fasadų tinkuose ir retus, bet vis dar veikiančius vandens malūnus.

  • Euro zonos skola vėl kopia: Italija beveik pasivijo Graikiją, Prancūzijai brangsta skolinimasis

    Euro zonos skola vėl kopia: Italija beveik pasivijo Graikiją, Prancūzijai brangsta skolinimasis

    Euro zonoje valdžios sektoriaus skola 2026 metų antrąjį ketvirtį pasiekė 88,8 proc. bendrojo vidaus produkto ir per metus ūgtelėjo nuo 87,3 proc., skelbia Eurostatas. Rodiklis apima laikotarpį nuo balandžio iki birželio, kai daliai valstybių didėjo biudžetų deficitas ir skolinimosi poreikis.

    Visoje Europos Sąjungoje skolos ir BVP santykis tuo pačiu laikotarpiu sudarė 82,9 proc., palyginti su 81,4 proc. prieš metus. Eurostato duomenimis, vien euro zonos vyriausybių įsipareigojimai pinigine išraiška siekė apie 14 400 000 000 000 eurų.

    Skolos taisyklės ir realybė

    Skolos ir BVP santykis rodo, kiek valstybė yra įsiskolinusi, palyginti su ekonomikos dydžiu, ir yra vienas svarbiausių fiskalinės tvaros indikatorių. Pagal ES fiskalines taisykles, skola neturėtų viršyti 60 proc. BVP, o metinis biudžeto deficitas turėtų tilpti į 3 proc. ribą.

    Vis dėlto po COVID-19 pandemijos ES skolos lygis išliko padidėjęs ir, Eurostato vertinimu, virš 80 proc. BVP laikosi nuo 2020 metų, kai pasiekė 89,5 proc. Tai didina jautrumą palūkanų normų pokyčiams, nes brangesnis skolinimasis greičiau augina aptarnavimo išlaidas.

    Italija artėja prie Graikijos

    Tarp labiausiai įsiskolinusių ES šalių išlieka Graikija, kurios skolos rodiklis 2026 metų antrąjį ketvirtį siekė 140,8 proc. BVP. Visai šalia atsidūrė Italija su 139,9 proc., todėl atotrūkis sumažėjo iki mažiau nei 1 procentinio punkto.

    Eurostatas nurodo, kad Graikijos rodiklis per metus sumažėjo 11,2 procentinio punkto, prie to prisidėjo biudžeto perteklius. Tuo metu Italijos skolos santykis vien per antrąjį ketvirtį padidėjo 1,3 procentinio punkto, rodydamas didesnį spaudimą valstybės finansams.

    Prancūzija pagal skolos ir BVP santykį yra trečia ES: 2026 metų antrąjį ketvirtį jos skola pakilo iki 119,1 proc. BVP ir per metus ūgtelėjo 3,7 procentinio punkto. Skola virš 100 proc. BVP išliko ir Belgijoje bei Ispanijoje, atitinkamai 110,2 proc. ir 101,4 proc.

    Prancūzijos skolinimosi kaina kyla

    Duomenys paskelbti tuo metu, kai investuotojai ėmė reikalauti didesnės grąžos už Prancūzijos riziką, o 10 metų obligacijų pajamingumas peržengė 5 proc. ribą pirmą kartą nuo 2002 metų. Aukštesnės palūkanos reiškia, kad naujas skolinimasis ir dalies senų skolų refinansavimas valstybei kainuoja daugiau.

    Eurostato skaičiai rodo ir bendrą deficito tendenciją: sezoniniais svyravimais pakoreguotas euro zonos valstybių deficitas 2026 metų antrąjį ketvirtį padidėjo iki 3,3 proc. BVP nuo 3,2 proc. pirmąjį ketvirtį. Visos ES deficitas augo iki 3,5 proc. nuo 3,1 proc., o tai didina tikimybę, kad daliai šalių teks griežčiau derinti išlaidas ir pajamas.

    Metiniai duomenys rodo, kad 2025 metais ES skolos rodiklis siekė 81,5 proc. BVP, o bendras biudžeto deficitas išliko 3,1 proc., šiek tiek viršydamas nustatytą 3 proc. ribą. Euro zonoje metiniai skaičiai apėmė 20 šalių, nes Bulgarija prie euro prisijungė 2026 metų sausio 1 dieną.

    Eurostatas taip pat atkreipė dėmesį į Bulgarijos 2025 metų duomenų kokybę, susijusią su kelių infrastruktūros agentūros išlaidų apskaita. Tokios pastabos rinkoms paprastai signalizuoja apie galimus patikslinimus, tačiau esminių bendros euro zonos krypties išvadų nekeičia.

    Tarp didžiųjų ekonomikų Vokietijos skolos santykis pakilo iki 62,8 proc. nuo 61,4 proc., o deficitas išsiplėtė iki 2,9 proc. BVP. Mažiausią skolos rodiklį antrąjį ketvirtį fiksavo Estija su 26,1 proc., o didžiausią metinį šuolį užfiksavo Lenkija, kurios skolos santykis per metus padidėjo 6,7 procentinio punkto.

  • Paukščių stebėjimas tampa nauju kelionių hitu: ekspertai įvardijo geriausias vietas Europoje

    Paukščių stebėjimas sparčiai virsta viena ryškiausių kelionių krypčių Europoje: vis daugiau keliautojų planuoja atostogas ne pagal miestus ar kurortus, o pagal tai, kur didžiausia tikimybė pamatyti retas rūšis. Kelionių organizatoriai ir platformos fiksuoja augančius užsakymus, o socialiniuose tinkluose plintantis turinys dar labiau populiarina šį lėtesnį, gamtai draugišką laisvalaikį.

    Kelionių platforma „GetYourGuide“ skelbia, kad nuo 2026 metų sausio 1 dienos iki rugpjūčio 27 dienos pasauliniu mastu paukščių stebėjimo ekskursijų užsakymų padaugėjo 65 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Tuo metu kelionių organizatorius „Voyageurs du Monde“ praneša apie 57 proc. didesnį užsakymų skaičių liepos–spalio laikotarpiui, lyginant su pirmuoju metų pusmečiu.

    Ekspertai tai sieja su lėtojo turizmo banga ir augančiu poreikiu atitrūkti nuo ekranų bei miesto tempo. Skirtingai nei intensyvūs maršrutai po lankytinas vietas, paukščių stebėjimas skatina keliauti ramiau, ilgiau pabūti vienoje vietoje ir daugiau dėmesio skirti aplinkai.

    Papildomą impulsą suteikia ir tai, kad šis hobis tapo lengvai prieinamas: pakanka žiūronų, patogios aprangos ir kelių pagrindinių žinių apie paukščių migraciją bei buveines. Keliautojai vis dažniau renkasi pažintinius turus šlapynėse, pakrantėse ar salose, kur paukščių įvairovė didžiausia.

    Kelionių ekspertai pradedantiesiems dažnai rekomenduoja Dunojaus deltą Rumunijoje – vieną svarbiausių Europos šlapynių, kur fiksuojama daugiau nei 300 paukščių rūšių. Tai vieta, kur galima stebėti ir perinčius paukščius, ir migracijos metu besitelkiančius didelius būrius.

    Tarp populiariausių krypčių minima ir šiaurinė Graikija, esanti svarbiame migracijos kelyje. Regionas išsiskiria skirtingomis buveinėmis – nuo ežerų ir pelkių iki miškų, o geriausias metas vykti dažnai būna ne piko sezonu, kai mažiau turistų ir lengviau rasti ramių stebėjimo vietų.

    Portugalija taip pat laikoma viena geriausių krypčių jūrinių paukščių stebėjimui dėl ilgos Atlanto pakrantės ir padėties Rytų Atlanto migracijos maršrute. Ypač dažnai išskiriamos Azorų salos ir Madeira, kur sezoniniai vėjai ir srovės pritraukia įvairias jūrinių paukščių rūšis.

    Norintiems pamatyti papūgas snapu išsiskiriančius pufinus, rekomenduojama Islandija, o vienos didžiausių kolonijų aptinkamos Vestmano salose. Tokios vietos paprastai geriausiai atsiskleidžia planuojant kelionę pagal sezoną, nes kai kurios rūšys pakrantėse pasirodo tik tam tikru metų laiku.

    Kelionių draudimo ir kelionių vertinimo bendrovė „AllClear Travel“ sudarydama geriausių paukščių stebėjimo vietų sąrašus vertino užfiksuotų rūšių skaičių, oro sąlygas, atstumą iki oro uosto ir kasdienes kelionės išlaidas. Į pasaulinį dvidešimtuką pateko tik dvi Europos kryptys.

    Aukščiausiai Europoje įvertintas Falsterbu pusiasalis Švedijoje, žinomas kaip vienas geriausių taškų stebėti migraciją. Kita kryptis – Titchwell Marsh rezervatas Anglijos Norfolke, laikomas viena žinomiausių paukščių stebėjimo vietų Jungtinėje Karalystėje.

    „Paukščių stebėjimas kaip kelionių patirtis jau seniai peržengė paslėptos tendencijos ribas“, – sakė „GetYourGuide“ globalių tendencijų ir kelionių patirčių ekspertė Enn Wallin.

    Ekspertai pastebi, kad ši kryptis Europoje greičiausiai ir toliau augs: dalis keliautojų ieško tvaresnių alternatyvų, o kitiems tai tampa būdu keliauti kryptingai, mokytis atpažinti rūšis ir atrasti mažiau turistų paliestas vietoves. Rezultatas – atostogos, kuriose svarbiausia ne greitis, o pastebėjimai.

  • Graikija pristatė „Daedalus“: superkompiuteris už 58,9 mln. eurų keičia DI lenktynių žaidimą

    Graikija pristatė „Daedalus“: superkompiuteris už 58,9 mln. eurų keičia DI lenktynių žaidimą

    Graikija pradėjo naują etapą didelio našumo skaičiavimų srityje: Atikoje, Lavrijuje, oficialiai paleistas „Daedalus“ – galingiausias šalyje iki šiol įdiegtas superkompiuteris. Projektas vertinamas kaip svarbus žingsnis siekiant mažinti priklausomybę nuo užsienio skaičiavimo infrastruktūrų ir spartinti vietos inovacijas.

    Skelbiama, kad investicijos į „Daedalus“ siekia 58,9 mln. eurų, o sistemos našumas – 85,69 petaflopo. Pagal viešai skelbiamus reitingų duomenis tai leido superkompiuteriui patekti tarp ryškiausių pasaulio sistemų, o Graikijai – sustiprinti pozicijas Europos skaičiavimo ekosistemoje.

    Šios infrastruktūros reikšmė siejama ne vien su skaičiavimo galia. „Daedalus“ sudaro sąlygas universitetams, tyrimų centrams, verslui, viešajam sektoriui ir sveikatos organizacijoms kurti bei treniruoti pažangius DI modelius, apdoroti didelius duomenų kiekius ir vykdyti sudėtingas simuliacijas pačioje Graikijoje.

    Ypač akcentuojama galimybė jautrius ar konfidencialius duomenis tvarkyti šalies viduje, laikantis taikomų kibernetinio saugumo ir asmens duomenų apsaugos reikalavimų. Tai gali būti svarbu medicininiams tyrimams, valstybės informacinių sistemų projektams ir sritims, kur duomenų iškėlimas į užsienį kelia papildomų rizikų.

    Vieta Europos superkompiuterių žemėlapyje

    Nors „Daedalus“ nepatenka į pačią galingiausių Europos įrenginių kategoriją, jo atsiradimas vertinamas kaip praktinis lūžis vietinei rinkai. Europoje jau veikia eksaskalės klasės sistemos, kurių pajėgumas viršija 1 000 petaflopų, tačiau daugeliui šalių kritiška yra ne rekordiniai skaičiai, o prieinama infrastruktūra mokslui ir verslui.

    Graikijai „Daedalus“ reiškia mažesnes kliūtis pasiekti skaičiavimo išteklius, daugiau galimybių kurti technologinius produktus ir stiprinti bendradarbiavimą su Europos tyrimų tinklais. Kartu tai suteikia daugiau savarankiškumo nusistatant prioritetus DI sprendimams ir duomenų ekonomikos projektams.

    Projektas išskiria ir energinį efektyvumą: pagal 2026 metų birželio mėnesio „Green500“ reitingą „Daedalus“ buvo įvertintas kaip viena efektyviausių sistemų pasaulyje. Superkompiuterių plėtroje tai tampa vis svarbiau, nes didelės galios infrastruktūros reikalauja didžiulių elektros ir aušinimo resursų.

    Technologijos, aušinimas ir finansavimas

    Superkompiuteris sukurtas naudojant „Nvidia“ „Grace Hopper GH200“ technologiją, o aušinimui pasirinktas skysčių sprendimas, padedantis valdyti šilumos apkrovas ir didinti stabilumą intensyvių skaičiavimų metu. Sistema įrengta buvusios elektrinės pastate Lavrijaus technologijų ir kultūros parke, už kurį atsakingas Atėnų nacionalinis technikos universitetas.

    Už valdymą ir techninę eksploataciją atsakinga Nacionalinių mokslinių tyrimų ir technologijų infrastruktūrų organizacija EDYTE, dar žinoma kaip GRNET. Skelbiama, kad skaičiavimo įrangą tiekė ir diegė „Hewlett Packard Enterprise“, o duomenų centro elektromechaninius darbus vykdė „Mainsys“; nurodytos sumos apima pridėtinės vertės mokestį.

    Finansavimas siejamas su ES Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemone bei Europos didelio našumo skaičiavimo bendra iniciatyva EuroHPC. Pastaraisiais metais Europos kryptis aiški: didelio našumo skaičiavimai ir DI infrastruktūra laikomi strateginiais pajėgumais, reikalingais tiek konkurencingumui, tiek saugumui.

    „Pharos“ DI gamykla ir planai verslui

    Planuojama, kad svarbų vaidmenį atveriant „Daedalus“ galimybes rinkai atliks „Pharos AI Factory“ – Graikijos DI gamykla, įtraukta tarp pirmųjų septynių Europos Sąjungos atrinktų panašių iniciatyvų. Tikimasi, kad tai padės sujungti mokslinius projektus su praktiniu pritaikymu ir komercinimu.

    Pagal dabartinius planus platesnis paslaugų teikimas verslui turėtų startuoti 2027 metų kovo mėnesį, pasibaigus techninių bandymų ir konfigūracijos etapui. Modelis numato ne tik skaičiavimo resursus, bet ir konsultacinę pagalbą, reikalingą DI sprendimams perkelti iš prototipo į produktą.

    Skelbiama, kad startuoliams bei mažoms ir vidutinėms įmonėms gali būti sudarytos sąlygos naudotis skaičiavimo galia nemokamai, kiek leidžia ES valstybės pagalbos taisyklės. Didesnėms bendrovėms svarstomas apmokestinimas pagal naudojimo laiką, tačiau galutinė kainodara ir sąlygos dar nėra patvirtintos.

    Komerciniam iniciatyvos įgyvendinimui įkurta bendrovė „Hellenic AI Factory S.A.“, o paraleliai vystomi ir kiti šalies projektai. Tarp jų – planai Vakarų Makedonijos universitete Kozanyje diegti antrą superkompiuterį, orientuotą į DI, debesijos paslaugas ir jautrių duomenų analizę žalesnio duomenų centro aplinkoje.

  • 46 mln. europiečių pramogos neįkandamos: Lietuva – tarp blogiausių, štai kur situacija baisiausia

    46 mln. europiečių pramogos neįkandamos: Lietuva – tarp blogiausių, štai kur situacija baisiausia

    Pramogos tampa prabanga

    Maždaug 46 mln. Europos Sąjungos gyventojų negali sau leisti reguliariai dalyvauti laisvalaikio veiklose vien dėl kainos, rodo Eurostato duomenys. ES vidurkis 2025 metais siekė 12,1 proc., tačiau skirtumai tarp valstybių – labai ryškūs.

    Eurostatas laisvalaikio veiklomis laiko sportą, kino teatrą, koncertus ir panašias veiklas už namų ribų. Tokios išlaidos dažnai apima bilietus, kelionę, inventorių ar narystės mokesčius.

    Kur problema didžiausia ir ką tai reiškia Lietuvai

    Didžiausia dalis žmonių, kuriems laisvalaikis finansiškai neprieinamas, fiksuota Graikijoje – 27,3 proc. Mažiausias rodiklis – Kroatijoje, 3,9 proc., o netoli jos buvo ir Čekija su 4,1 proc.

    Lietuva patenka tarp valstybių, kur situacija prastesnė nei ES vidurkis: 17,9 proc. 16 metų ir vyresnių gyventojų nurodė negalintys sau leisti reguliaraus laisvalaikio dėl kainos.

    Aukšti rodikliai taip pat fiksuoti Rumunijoje (23,3 proc.), Latvijoje (16,2 proc.), Šiaurės Makedonijoje (15,9 proc.) ir Vengrijoje (15,8 proc.). Tai rodo, kad finansinis barjeras laisvalaikiui išlieka reikšmingas ne tik atskirose, bet ir geografiškai artimose rinkose.

    Vien pajamos skirtumų nepaaiškina

    Duomenys leidžia daryti išvadą, kad pajamos turi įtakos, bet nepaaiškina visko. Pavyzdžiui, šalių, kurių vidutinės pajamos panašios, gyventojų galimybės sau leisti laisvalaikį gali smarkiai skirtis.

    Analizė, paremta Eurostato skelbiamomis medianinėmis ekvivalentinėmis disponuojamomis pajamomis, rodo tik vidutinio stiprumo ryšį su laisvalaikio įperkamumu. Kitaip tariant, panašus uždarbio lygis dar nereiškia panašios realybės, kai kalbama apie bilietus, sporto klubus ar kultūrą.

    Tai ypač aktualu Baltijos šalims, kur panašių pajamų fone Lietuvoje ir Latvijoje finansinis barjeras laisvalaikiui yra gerokai didesnis nei, tarkime, Čekijoje. Tokius skirtumus gali lemti kainų lygis, viešųjų paslaugų prieinamumas, infrastruktūra ir namų ūkių išlaidų struktūra.

    Moterims – dažniau neįperkama

    Beveik visose šalyse laisvalaikio veiklos dėl kainos dažniau neprieinamos moterims nei vyrams. ES mastu tokią problemą nurodė 13 proc. moterų ir 11,1 proc. vyrų.

    Lietuvoje lyčių skirtumas buvo vienas ryškiausių Europoje: moterų, negalinčių sau leisti reguliaraus laisvalaikio, dalis vyrų rodiklį viršijo 5,1 procentinio punkto. Tai gali sietis su mažesnėmis moterų pajamomis, didesne neapmokamo darbo namuose našta ir vienišų tėvų rizika patirti finansinį spaudimą.

    Skurdas – svarbiausias rizikos veiksnys

    ES mastu žmonės, gyvenantys žemiau skurdo rizikos ribos, daugiau nei tris kartus dažniau susiduria su situacija, kai laisvalaikis tampa neįperkamas. Eurostato duomenimis, tarp skurdo rizikoje esančių žmonių net 29 proc. nurodė negalintys sau leisti reguliaraus laisvalaikio.

    Tyrimai sieja socialinį dalyvavimą ir laisvalaikio aktyvumą su geresne psichologine savijauta, mažesniais depresijos ir nerimo simptomais. Tai reiškia, kad ribotas įperkamumas gali turėti ne tik finansinių, bet ir ilgalaikių visuomenės sveikatos bei socialinės atskirties pasekmių.

    „Net ir tada, kai žmonės kažko atsisako, jie ne visada tai įvardija kaip poreikį, ypač jei iš anksto žino, kad negalės to įpirkti“, – teigiama Eurostato analizėse aptariamoje įžvalgoje apie apklausų atsakymų šališkumą.

    Ekspertai pabrėžia, kad laisvalaikio įperkamumą lemia ne vien atlyginimų lygis. Tam įtakos turi ir paslaugų kainodara, transporto prieinamumas, nemokamų ar subsidijuojamų kultūros ir sporto iniciatyvų pasiūla bei tai, kaip sparčiai auga būtinosios išlaidos, tokios kaip būstas ir energija.

  • Varėnos choro „Harmonija“ triumfas Graikijoje: sidabras ir aukščiausias įvertinimas savo grupėje

    Varėnos choro „Harmonija“ triumfas Graikijoje: sidabras ir aukščiausias įvertinimas savo grupėje

    Varėnos kultūros centro mišrus choras „Harmonija“ iš Graikijoje vykusio 6-ojo tarptautinio chorų konkurso ir festivalio „Kalamata 2026“ grįžo su sidabro diplomu. Kolektyvas mišrių chorų kategorijoje pasiekė aukščiausią rezultatą tarp sidabro diplomais įvertintų dalyvių.

    Renginyje dalyvavo 38 chorai iš 16 šalių, todėl konkurencija buvo didelė. Varėnos choras šiame festivalyje buvo vienintelis Lietuvos atstovas, o tai tapo ir atsakomybe, ir galimybe pristatyti šalies chorinę kultūrą tarptautinėje scenoje.

    Konkurencija ir rezultatai

    „Harmonija“ savo kategorijoje aplenkė kitus sidabro diplomais įvertintus kolektyvus iš Estijos, Graikijos ir Malaizijos. Toks rezultatas rodo ne tik aukštą meninį lygį, bet ir stabilų pasirengimą, kuris tarptautiniuose konkursuose dažnai lemia vietą rikiuotėje.

    Tarptautiniuose chorų konkursuose įprastai vertinamas intonavimo tikslumas, ansamblio darnumas, programos sudėtingumas, stilistika ir meninė interpretacija. Sidabro diplomas tokio masto renginyje paprastai reiškia, kad kolektyvas surinko aukštą balų skaičių ir atitiko griežtus komisijos kriterijus.

    Ne tik konkursas, bet ir Lietuvos pristatymas

    Festivalio metu choras dalyvavo ne vien konkurse. Varėniškiai kartu su kitais kolektyvais pasirodė draugystės koncerte bei chorų eisenoje, kurioje nešė Lietuvos trispalvę, taip prisidėdami prie kultūrinės šalies sklaidos.

    Tokie festivaliai chorams yra svarbūs ir dėl profesinių ryšių: čia mezgamos pažintys, keičiamasi repertuaru, aptariamos darbo metodikos. Pastaraisiais metais tarptautiniuose renginiuose vis labiau akcentuojamas ir bendruomeniškumas, kai konkursinė dalis derinama su atvirais miestų koncertais.

    Sėkmės pagrindas: komanda ir pasirengimas

    Choro pasiekimas siejamas su ilgu pasirengimu, intensyviomis repeticijomis ir kryptingu darbu siekiant vieningo skambesio. Prie rezultato svariai prisidėjo vadovė ir dirigentė Ilona Zalanskienė, chormeisterė Loreta Tiškienė bei koncertmeisterė Viktorija Vorobjovaitė.

    „Šis įvertinimas yra mūsų nuoseklaus darbo ir bendrystės rezultatas“, – sakė choro atstovai, dėkodami kūrybinei komandai už profesionalumą ir organizacinį pasirengimą kelionei.

    Kelionė į Graikiją choristams tapo ne tik konkursu, bet ir patirtimi, kuri sustiprina motyvaciją bei skatina kelti ambicijas ateičiai. Kolektyvas pabrėžia, kad tarptautinė scena suteikia impulsą tobulinti repertuarą ir dar ryškiau atskleisti savo muzikinį braižą.

  • Graikija smogia sąskaitoms: šildymo išmoka didinama 30 proc., žadama parama ir degalinėse

    Graikija smogia sąskaitoms: šildymo išmoka didinama 30 proc., žadama parama ir degalinėse

    Graikijos vyriausybė paskelbė apie priemones, kuriomis siekiama sušvelninti gyventojams tenkantį energijos kainų šoką artėjant šaltajam sezonui. Šalies finansų ministras ir Eurogrupės vadovas Kyriakos Pierrakakis pranešė, kad šildymo išmoka bus didinama 30 proc., palyginti su praėjusiais metais.

    Pasak ministro, pagalbos paketas apims ne tik didesnę išmoką, bet ir papildomą paramą perkant šildymo kurą. Priemonės, anot jo, turėtų pasiekti šimtus tūkstančių namų ūkių visoje šalyje, ypač tuos, kuriems energijos sąnaudos sudaro reikšmingą mėnesio išlaidų dalį.

    „Sudėtingoje ekonominėje aplinkoje, kai energijos krizė išbando šeimų atsparumą visame pasaulyje, mūsų prioritetas yra sumažinti spaudimą namų ūkiams. Todėl taikysime dvigubą paramą šildymo kurui: tiesioginę subsidiją degalinėse ir 30 proc. didesnę šildymo išmoką nei pernai“, – sakė Kyriakos Pierrakakis.

    Vyriausybė nurodė, kad už priemonių įgyvendinimą atsakingos ministerijos artimiausiomis dienomis turėtų pateikti detales: kam bus taikoma parama, kokie bus pajamų ir turto kriterijai, taip pat kokio dydžio subsidija numatoma perkant šildymo kurą. Tokie paramos modeliai paprastai siejami su deklaruotomis pajamomis, šeimos sudėtimi ir regiono klimato ypatumais.

    Sprendimas skelbiamas platesniame Europos kontekste, kai dalis šalių ieško būdų amortizuoti svyruojančias naftos ir energijos kainas, o kartu saugoti viešuosius finansus. Graikija taip pat ragina Europos Sąjungą suteikti daugiau lankstumo fiskalinėms taisyklėms, kad valstybės galėtų plačiau remti namų ūkius ir verslą.

    Panašias kryptis renkasi ir kitos Europos valstybės, kurios laikinai mažina mokesčius ar taiko kompensacijas degalams, kad sumažintų kainų poveikį. Ekonomistai pabrėžia, kad tikslinės, į pažeidžiamiausius gyventojus nukreiptos priemonės dažniausiai laikomos veiksmingiausiomis, nes mažiau išpučia biudžeto išlaidas ir geriau pasiekia tuos, kuriems pagalbos reikia labiausiai.

  • Trumpas svarsto atleisti ambasadorę Graikijoje: nepasitenkinimą kursto etikos šešėliai

    Trumpas svarsto atleisti ambasadorę Graikijoje: nepasitenkinimą kursto etikos šešėliai

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas patvirtino, kad svarsto atleisti JAV ambasadorę Graikijoje Kimberly Guilfoyle. Sprendimas, anot pranešimų JAV žiniasklaidoje, bręsta po virtinės kaltinimų dėl galimų etikos ir procedūrų pažeidimų, kurie sukėlė įtampą Vašingtone.

    Žurnalistams Baltuosiuose rūmuose Trumpas teigė, kad situacija vertinama, o pasitenkinimo ambasadorės darbu nėra. Jo sprendimo kryptį esą artimiausiu metu turėtų nulemti papildomos aplinkybės ir vidinės konsultacijos administracijoje.

    „Mes tai tikriname. Mes nesame patenkinti“, – sakė Donaldas Trumpas.

    Viešojoje erdvėje skelbiama, kad dėl Guilfoyle ateities šią savaitę gali tartis Trumpas ir JAV valstybės sekretorius Marco Rubio. Pasak su klausimu susipažinusių šaltinių, administracija ypač jautriai vertina bet kokias užuominas apie galimą interesų konfliktą, dovanų priėmimą ar diplomatinei tarnybai netinkamą elgesį.

    Istoriją paaštrino publikacijos, kuriose aprašomi kaltinimai dėl esą netinkamų paslaugų ar dovanų priėmimo, privataus skrydžio aplinkybių ir bandymų daryti įtaką. Taip pat minimi teiginiai apie galimą spaudimą pareigūnams bei tariamą siūlymą panaudoti ryšius administracijoje mainais į finansinių įsipareigojimų sureguliavimą.

    Pati Kimberly Guilfoyle kaltinimus kategoriškai neigia ir per teisininkus pateikė atsaką, kuriame teigiama, jog jai metami priekaištai neatitinka tikrovės. Ji nurodė, kad konfliktas susijęs su ginču su JAV verslininku Ericu Detersu dėl neapmokėtų paslaugų, kurios, pasak ambasadorės, siekia apie 134 000 eurų.

    Ambasadorės komanda taip pat tvirtina, kad dėl kelionių ar dovanų buvo laikytasi nustatytų Valstybės departamento prašymo ir derinimo procedūrų. Jos atstovai pabrėžia, kad bet kokie teiginiai apie etikos taisyklių pažeidimus yra nepagrįsti, o sprendimus turi lemti faktai ir oficialūs vertinimai.

    Diplomatinėje praktikoje ambasadorių skyrimai ir atšaukimai yra politinio pasitikėjimo klausimas, todėl net ir neįrodytos, bet plačiai aptariamos istorijos gali tapti pakankamu pagrindu keisti atstovą. Artimiausiomis dienomis tikimasi aiškesnių signalų, ar bus pradėtos formalios procedūros dėl Guilfoyle atšaukimo iš pareigų Atėnuose.