Ispanijoje tęsiantis dideliems miškų gaisrams, valstybės išlaidos gesinimo darbams šiemet gali siekti nuo 1 723 000 000 iki 3 275 000 000 eurų. Tai rodo skaičiavimai, paremti oficialiais duomenimis apie išdegusius plotus ir vidutinę gesinimo kainą vienam hektarui.
Šis įvertinimas apima tik operacines gesinimo sąnaudas, tokias kaip ugniagesių darbas, technika, aviacija ir logistika. Į jį neįtraukiamos vėlesnės išlaidos kraštovaizdžio atkūrimui, infrastruktūros remontui, dirvožemio stabilizavimui ar ekosistemų regeneracijai.
Remiantis Ispanijos Ekologinės pertvarkos ministerijos pateikiamais suvestiniais duomenimis, nuo metų pradžios gaisrai jau buvo paveikę apie 172 396 hektarus. Tai yra beveik pusė ploto, kuris sudegė per 2025 metus, todėl išlaidų dinamika išlieka viena didžiausių per pastaruosius metus.
Skirtumai tarp sumų kyla dėl taikomų metodikų, nes įvairios institucijos ir sektoriaus organizacijos pateikia nevienodus vieno hektaro kaštų įverčius. Vienuose skaičiavimuose orientuojamasi į maždaug 10 000 eurų už hektarą, kituose kaštai siejami su maždaug 19 000 eurų už hektarą, ypač kai gesinimui pasitelkiama sudėtinga aviacija.
Kodėl prevencija tampa lemiama?
Miškų ūkio sektoriaus atstovai ir ekspertai nuolat kartoja, kad didžioji viešųjų pinigų dalis vis dar tenka gesinimui, o ne prevencijai. Šią tendenciją stiprina ilgesni karščio periodai, sausrų dažnėjimas ir spartesnis gaisrų plitimas, kai vėjas ir sausra sukuria itin pavojingas sąlygas.
Miškų inžinerijos srities profesionalai pabrėžia, kad žiemos ir pavasario darbai, susiję su miškų tvarkymu, degiųjų medžiagų mažinimu ir infrastruktūros parengimu, dažnai duoda didžiausią ekonominę grąžą. Logika paprasta: kuo mažiau gaisrui palankių sąlygų, tuo mažesnis poreikis brangiam gesinimui sezono pike.
„Gaisrai gesinami žiemą, o ne vasarą“, – sako Ispanijos miškų sektoriaus atstovai, pabrėždami, kad prevencijos finansavimas turėtų augti greičiau nei investicijos vien į reagavimo pajėgumus.
Smūgis turizmui ir žemės ūkiui
Miškų gaisrai Ispanijoje nėra vien aplinkosaugos problema, nes jų ekonominis poveikis persikelia į turizmą, transportą, apgyvendinimą ir maitinimo paslaugas. Moksliniai tyrimai apie Pietų Europą rodo, kad dideli gaisrai gali mažinti metinį regionų ekonomikos augimą, o ryškiausiais sezonais padariniai kaupiasi ir tęsiasi ilgiau nei vienerius metus.
Valdžia taip pat imasi priemonių darbo rinkai stabilizuoti, kai dėl ekstremalių sąlygų žmonės negali saugiai pasiekti darboviečių. Tokiais atvejais rengiami mechanizmai, leidžiantys kompensuoti prastovas ir sumažinti staigų finansinį smūgį įmonėms bei darbuotojams.
Žemės ūkis patiria dvigubą riziką: pirma, dėl gaisrų ribojami kai kurie darbai, ypač susiję su sunkiosios technikos naudojimu, antra, nukenčia ūkiai ir gyvuliai, kai gaisrai atskiria bandas nuo vandens ar pašaro. Atskiruose regionuose svarstomos ir patvirtinamos tikslinės paramos priemonės ūkiams, patyrusiems nuostolių.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad ilgalaikė sąskaita dažnai būna didesnė už gesinimo biudžetą, nes po gaisrų tenka atkurti dirvožemį, suvaldyti eroziją, atstatyti miškų infrastruktūrą ir apsaugoti vandens telkinius. Tai reiškia, kad realus gaisrų poveikis valstybės finansams gali būti gerokai platesnis, nei rodo vien gesinimo darbų eilutė.
Leave a Reply