Vokietijos švietimo ir vystymo specialistė Sybilla Riedmiller 1991 metais, plaukdama netoli Zanzibaro krantų, aptiko negyvenamą Chumbe salą, apsuptą seklumų koralų rifo. Pamačiusi, kad rifas ir salos ekosistema tuo metu buvo palyginti mažai paliesta žmogaus veiklos, ji nusprendė investuoti asmenines santaupas ne į poilsį ar nekilnojamąjį turtą, o į gamtos apsaugą.
Tuo laikotarpiu Tanzanijos pakrančių koralų rifai patyrė didelį žvejybos spaudimą, o kai kur buvo taikomi ypač žalingi metodai, pavyzdžiui, sprogmenys. Tokia praktika per trumpą laiką gali sunaikinti koralų struktūras ir žuvų buveines, o ekosistemų atsikūrimas trunka dešimtmečius.
Kaip Chumbe tapo saugoma teritorija
Riedmiller pasirinko modelį, kuris tuo metu regione dar nebuvo įprastas: gamtos apsaugą finansuoti per riboto masto ekoturizmą ir švietimo programas. Idėja buvo paprasta, bet ambicinga: lankytojų pajamos turi padengti rifo apsaugą, o ne skatinti masinį srautą, kuris pats taptų grėsme.
1991–1994 metais buvo derėtasi su Zanzibaro valdžia dėl oficialaus statuso, o 1994 metų gruodžio 24 dieną Chumbe koralų rifas paskelbtas teritorija, kurioje draudžiama žvejyba ir kitas gamtos išteklių naudojimas. Valdymo atsakomybė atiteko organizacijai Chumbe Island Coral Park, kuri tapo praktiniu vietos apsaugos įgyvendintoju.
Saugoma zona apėmė apie 30 hektarų koralų rifo ir su juo susijusių jūrinių buveinių, o pačioje saloje formuotas miško rezervatas. Chumbe dažnai minimas kaip vienas ankstyvų pavyzdžių, kai saugomą jūrinę teritoriją prižiūri privatus sektorius, veikiantis pagal aiškias valdžios nustatytas taisykles.
Buvę žvejai tapo rifo saugotojais
Vienas svarbiausių projekto sprendimų buvo vietos bendruomenės įtraukimas. Buvę žvejai buvo apmokyti ir įdarbinti reindžeriais, kad prižiūrėtų, kaip laikomasi draudimo žvejoti ir kitų taisyklių.
Jų vietinių vandenų pažinimas padėjo veiksmingiau stebėti teritoriją, o patiems žmonėms atsirado alternatyvus pajamų šaltinis. Toks perėjimas nuo išteklių eksploatavimo prie jų apsaugos tapo viena iš priežasčių, kodėl taisyklių laikymasis ilgainiui galėjo tapti ne vien formalus, bet ir socialiai priimtinas.
Vėliau saloje buvo įkurtas edukacijos centras ir nedidelė ekologiška apgyvendinimo infrastruktūra, orientuota į mažą lankytojų skaičių. Tokiuose projektuose dažnai akcentuojami sprendimai, mažinantys poveikį gamtai, pavyzdžiui, saulės energijos naudojimas, lietaus vandens surinkimas ar nuotekų valymas.
Ekoturizmas ir švietimas vietoje masinio srauto
Ekoturizmo veikla Chumbe saloje startavo 1998 metais, o jos tikslas buvo generuoti stabilias pajamas apsaugai ir aplinkosauginiam švietimui. Tai ypač svarbu jūrinėms saugomoms teritorijoms, nes vien statusas popieriuje neapsaugo nuo brakonieriavimo ar nelegalių žvejybos praktikų, jei nėra finansavimo priežiūrai.
Švietimas tapo ne mažiau svarbia dalimi nei fizinė apsauga: į salą pradėtos kviesti vietos mokyklų grupės, kurios praktiškai susipažįsta su koralų rifų, jūros žolių pievų ir miško ekosistemomis. Programose dalyvaujantys mokytojai gali perkelti žinias į pamokas žemyne, taip plečiant poveikį už salos ribų.
Chumbe istorija dažnai pristatoma kaip pavyzdys, kad gamtos apsauga gali veikti kartu su kruopščiai ribojamu turizmu, kai prioritetas teikiamas ekosistemų būklei, vietos žmonių įtraukimui ir ilgalaikiam finansavimui. Toks modelis šiandien tampa dar aktualesnis, kai koralų rifams visame pasaulyje grėsmę kelia ne tik tiesioginė žmogaus veikla, bet ir klimato kaita.
Leave a Reply