Nyderlandai Markermeere įgyvendino išskirtinį gamtos atkūrimo projektą: iš ežero dugne susikaupusių nuosėdų buvo supiltas dirbtinių salų archipelagas Marker Wadden. Naujas kraštovaizdis sukurtas tam, kad pagerintų žmogaus smarkiai pakeisto ežero ekologinę būklę ir sugrąžintų prarastas buveines.
Markermeer yra didelis gėlavandenis telkinys, susiformavęs po ilgalaikių hidrotechnikos sprendimų, kurie istorines jūrines įlankas pavertė uždarytais ežerais. Tokie pokyčiai turėjo šalutinių pasekmių: dėl drumzlių, maistmedžiagių apykaitos ir buveinių skurdėjimo ekosistemai prireikė aktyvios priežiūros bei atkūrimo priemonių.
Salose suformuotos skirtingos, natūralioms šlapynėms būdingos aplinkos: smėlingi paplūdimiai, seklumos, dumblingos salpos, lagūnos, pelkėtos vietos ir kiek aukštesnės sausumos juostos, kuriose gali įsitvirtinti augalija. Kanalai ir sąsiauriai leidžia vandeniui cirkuliuoti, todėl buveinės kinta, o sąlygos tampa palankesnės įvairiems organizmams.
Greitis, kuriuo naują teritoriją „atrado“ laukinė gamta, nustebino net dalį projekto stebėtojų. Pirmieji čia pradėjo rastis paukščiai, o saloms dar formuojantis pastebėta, kad jos tampa patrauklia vieta maitinimuisi, poilsiui ir perėjimui atokiau nuo atvirų Markermeer vandenų.
Per kelerius metus paukščių įvairovė ir gausa išaugo: iki 2021 metų čia fiksuota perinti 47 rūšys, o migracijų metu buvo stebima apie 60 000 migruojančių paukščių. Tarp minimų lankytojų išsiskiria ir didieji flamingai, o svarbiu signalu laikomas ir storasnapės kragės sugrįžimas, nes ši rūšis Nyderlanduose ilgą laiką nebuvo perėjusi.
Vis dėlto didelė dalis pokyčių vyko po vandeniu, nors labiausiai matomi tapo paukščiai. Seklios, nuo bangavimo labiau apsaugotos zonos sudarė sąlygas vandens augalams, bestuburiams ir kitiems smulkiesiems organizmams, kurie yra maisto grandinės pagrindas.
Tyrimuose aplink salas fiksuotos įvairios žuvų rūšys ir jų mailius, o tai rodo, kad seklumos gali tapti svarbiomis jauniklių augimo vietomis. Tokios teritorijos paprastai didina visos sistemos atsparumą, nes atsiranda daugiau „tarpinių“ buveinių, kurių anksčiau ežere trūko.
Šis projektas dažnai minimas kaip gamtos atkūrimo pavyzdys, kai inžinerija pasitelkiama ne vien infrastruktūrai, bet ir biologinei įvairovei stiprinti. Marker Wadden atvejis rodo, kad atkuriant šlapynes svarbiausia sukurti buveinių įvairovę ir leisti ekosistemai pačiai pamažu užpildyti naujai atsiradusias nišas.
Leave a Reply