Atsparumas insulinui dažnai apipinamas mitu, kad būtent jis automatiškai verčia žmogų storėti, apsunkina svorio metimą ir skatina riebalų kaupimą. Dėl to daliai žmonių ši diagnozė tampa patogiu atsakymu į klausimą, kodėl auga svoris, net jei mityba ir judėjimas neįvertinami.
Dietologas Damian Parol pabrėžia, kad daugeliu atvejų priežasties ir pasekmės ryšys būna priešingas. Dažniau būtent per didelė kūno masė, kalorijų perteklius ir sėslus gyvenimo būdas didina atsparumo insulinui riziką, o ne atvirkščiai.
„Didžiąja dalimi atvejų atsparumas insulinui yra per didelės kūno masės ir per didelio kalorijų kiekio pasekmė, o ne priežastis“, – sakė Damian Parol.
Insulinas padeda ląstelėms pasisavinti gliukozę iš kraujo, o sumažėjus audinių jautrumui šiam hormonui organizmui tenka išskirti daugiau insulino, kad pasiektų tą patį efektą. Ilgainiui tai gali bloginti gliukozės kontrolę ir daliai žmonių didinti 2 tipo cukrinio diabeto riziką.
Ekspertas atkreipia dėmesį į paradoksą: riebalinis audinys, kuris yra mažiau jautrus insulinui, paprastai prasčiau „sugauna“ gliukozės perteklių. Todėl populiari istorija, kad atsparumas insulinui tiesiog užrakina energiją riebaluose ir automatiškai sukelia svorio augimą, nėra tokia tiesmuka, kaip dažnai pateikiama socialiniuose tinkluose.
Vienas ryškiausių pavyzdžių, iliustruojančių sudėtingesnį vaizdą, – retos būklės, kai organizmas beveik negali kaupti riebalinio audinio. Tokie žmonės gali būti labai liekni, bet kartu patirti rimtus medžiagų apykaitos sutrikimus, įskaitant 2 tipo cukrinį diabetą, o tai rodo, kad riebalų „sandėliavimas“ organizmui turi ir apsauginę funkciją.
Jei atsparumas insulinui pasireiškia kartu su viršsvoriu, svarbiausia yra veikti priežastis, o ne ieškoti vieno kalto hormono. Praktikoje tai reiškia ilgalaikį kūno masės mažinimą, daugiau kasdienio judėjimo ir mitybos korekcijas, kurios padeda sukurti tvarų kalorijų deficitą.
Reikšmę turi ir raciono kokybė: gausus sočiųjų riebalų kiekis gali būti siejamas su prastesniu jautrumu insulinui. Panašiai aptariamas ir labai didelis fruktozės kiekis, tačiau dažniausiai turimos omenyje didelės dozės iš itin perdirbtų produktų ir saldintų gėrimų, o ne įprastos vaisių porcijos.
Pasak dietologo, pernelyg griežtos taisyklės ir vieno produkto demonizavimas gali klaidinti, nes nukreipia dėmesį nuo esminių dalykų. Daug didesnį poveikį turi bendras suvartojamos energijos kiekis, kūno masės pokyčiai, mitybos kokybė ir reguliarus fizinis aktyvumas.
„Nesutinku su pasakojimu, kad pirmiausia atsiranda atsparumas insulinui, o tada žmogus pradeda storėti, ir užtenka „sutvarkyti insuliną“. Dažniau žmogus priaugo svorio ir todėl atsirado atsparumas insulinui“, – sakė Damian Parol.
Tai nereiškia, kad atsparumo insulinui nereikia vertinti rimtai. Tai svarbus signalas, susijęs su metaboline sveikata, todėl verta laiku pasitarti su gydytoju, atlikti rekomenduojamus tyrimus ir kartu su specialistais susidėlioti realistišką planą, orientuotą į gyvenimo būdo pokyčius.
Leave a Reply