Vakarų Afrikos pakrantėje, prie Benino, mokslininkai aptiko netikėtą vaizdą: koralų bendrijas, kurios dar nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio buvo laikytos sunykusiomis. Nauji tyrimai rodo, kad gilesniame vandenyje esantys koralai gali išlikti kur kas ilgiau, nei manyta.
Tyrime aprašoma, kad koralų struktūros yra maždaug 54 metrų gylyje ir priklauso vadinamosioms mezofotinėms ekosistemoms. Tai prieblandos zonos rifai, kur šviesos pakanka tik minimaliai, tačiau jos užtenka koralams ir su jais susijusiai gyvybei.
Kuo šis atradimas svarbus?
Koralų rifai visame pasaulyje patiria vis stipresnį spaudimą dėl šylančių vandenynų ir dažnėjančių balinimo epizodų. Pastaraisiais metais fiksuojami masiniai balinimo įvykiai rodo, kad net trumpalaikės karščio bangos jūroje gali sukelti ilgalaikių padarinių rifų būklei.
Gilesni rifai dažnai laikomi potencialiomis užuovėjomis, nes temperatūros svyravimai ten gali būti mažesni, o šilumos pikai ateina vėliau. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tokios ekosistemos nėra stebuklingas draudimas nuo klimato kaitos, o greičiau papildoma galimybė išsaugoti biologinę įvairovę.
Kaip pavyko rasti rifus?
Ankstesnės ekspedicijos šeštajame dešimtmetyje aptiko galimas koralų formacijas, tačiau tuometiniai metodai buvo netikslūs, todėl padaryta išvada, kad rifai negyvi. Dabartinė komanda pasitelkė modernesnę šoninio skenavimo sonaro įrangą ir detalesnius dugno žemėlapius.
2025 metais nuo balandžio iki gruodžio mėnesio identifikuotos dvi kietadugnės buveinės atkarpos, apimančios apie 7 kilometrus. Lemiamas momentas atėjo nuleidus povandenines kameras ir nuotoliniu būdu valdomą aparatą, kurie patvirtino, kad bent viena zona yra apaugusi gyvais koralais.
„Tai nebuvo lengva lauko kampanija: ilgos dienos jūroje, techninės bėdos ir daug nežinomybės. Tačiau sonare pamatę struktūras, panašias į rifų požymius, supratome, kad esame arti“, – sakė okeanografas Gérard Zinzindohoué.
Ką tiksliai mokslininkai pamatė?
Užfiksuotas ne vientisas ištisinis rifas, o atskiros kietadugnės dėmės smėlingame dugne, kuriose susiformavo koralų sodai. Tokia mozaikinė struktūra būdinga ir kitoms mezofotinėms buveinėms, kur kolonijos įsitvirtina tik ten, kur yra tinkamas pagrindas.
Pagrindinę bendrijos dalį sudaro minkštieji, paparčius primenantys aštuonspinduliai koralai, taip pat užfiksuoti ir juodieji koralai, garsėjantys ilgaamžiškumu. Kartu nufilmuotos žuvys, kurios slėpėsi ir maitinosi tarp koralų struktūrų, tačiau rūšių nustatymas dar laikomas preliminariu.
„Aš vis dar prisimenu pirmuosius vaizdus: jaudulys ir netikėjimas, nes po tiek metų galvojimo apie šį rifą staiga prieš akis atsirado kažkas realaus“, – sakė Gérard Zinzindohoué.
Tyrėjai atkreipia dėmesį į ribotumus: vizualiai detaliai apžiūrėta tik viena iš dviejų sonaru pažymėtų zonų, o mėginiai nebuvo renkami, todėl dalis identifikacijų paremta tik vaizdo medžiaga. Nepaisant to, toks „pirmas žvilgsnis“ gali tapti svarbiu atspirties tašku planuojant detalesnius biologinės įvairovės tyrimus ir apsaugos priemones.
Gilesni šelfo buveinių plotai patiria vis didesnę žmogaus veiklos įtaką, įskaitant dugninę žvejybą, o klimato kaita keičia sąlygas net ten, kur anksčiau atrodė saugiau. Todėl tikslios tokių mezofotinių koralų buveinių žinios tampa viena svarbiausių prielaidų jas suprasti ir, jei įmanoma, apsaugoti.
Leave a Reply