Mičigano ežero dugne, saugomoje Wisconsin Shipwreck Coast National Marine Sanctuary teritorijoje, tyrėjai patvirtino aptikę apie 40 beveik taisyklingos formos didelių įdubų. Jos nustatytos atliekant dugno kartografavimą sonaru, o vėliau struktūros apžiūrėtos ir iš arti pasitelkus nuotoliniu būdu valdomą povandeninį robotą.
Neįprasti apskriti kontūrai fiksuoti maždaug 150 metrų gylyje, o atskirų darinių mastas stebina: kai kurios įdubos siekia apie 6–12 metrų gylį, o jų skersmuo dažniausiai vertinamas nuo maždaug 150 iki 300 metrų. Tyrėjai pabrėžia, kad tai gali būti tik dalis viso komplekso, nes tolesni matavimai gali atskleisti ir daugiau panašių struktūrų.
Ypač išskirtina tai, kad krateriai išsidėstę ne pavieniui: jie sudaro sankaupą ir tarsi grandinę, besitęsiančią nuo Sheboygan apylinkių link Port Washington. Tokia geometrija mokslininkams leidžia svarstyti kelis susidarymo scenarijus, tačiau vieno atsakymo kol kas nėra.
Populiariausia versija: karstiniai įgriuvimai
Viena realiausių hipotezių sieja šiuos darinius su karstiniais procesais. Mičigano ežero regione dalis pagrindo sudaryta iš karbonatinių uolienų, kurios ilgainiui gali tirpti, formuodamos požemines ertmes, o virš jų esantys nuogulų sluoksniai vėliau įgriūva.
Panašūs kraterius primenantys dariniai anksčiau buvo aptikti ir gretimo Hurono ežero dugne, kur jie siejami būtent su karstu. Dėl šios priežasties dalis specialistų mano, kad Mičigano ežere gali veikti analogiškas mechanizmas, nors tiksli schema dar tikslinama.
Kitos hipotezės: skysčių judėjimas ir dujų išsiskyrimas
Vis dėlto ne visi tyrėjai linkę šias įdubas iškart vadinti tipiniais karstiniais lejais. Aptariamos ir alternatyvos, pavyzdžiui, dugno nuogulų sluoksniuose vykstantis vandens judėjimas arba iš nuosėdų išsiskiriančios dujos, galinčios suformuoti įgriuvimus ar išplovimo struktūras.
Kol kas apžiūrų metu nepastebėta akivaizdžių vandens veržimosi požymių iš pačių įdubų, todėl aktyvios požeminio vandens cirkuliacijos versija nėra patvirtinta. Mokslininkai pabrėžia, kad galutinei išvadai reikia detalesnių geologinių tyrimų, įskaitant dugno sandaros ir gilesnių sluoksnių analizę.
Krateriai nėra „tušti“
Povandeninio roboto įrašuose matyti, kad šios vietos nėra sterilios: fiksuotos mažos žuvys, gėlavandenės krevetės ir invaziniai moliuskai. Tai rodo, kad net ir neįprastos dugno struktūros gali tapti mikrobuveinėmis, kurios pritraukia įvairius organizmus.
Tyrimai tęsiami, o iki galutinio atsakymo šie dariniai dažniau vadinami neutraliai – krateriais, neįtvirtinant vienos kilmės versijos. Mokslininkai tikisi, kad papildomi sonarų žemėlapiai, geologiniai mėginiai ir išsamesnės apžiūros padės suprasti, kas iš tiesų suformavo šias įspūdingas įdubas.
Leave a Reply