Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjęs „auksinio retriverio“ vaikino tipažas ilgą laiką buvo pristatomas kaip beveik idealus partneris: švelnus, emociškai raštingas, linkęs kalbėtis ir kurti saugumo jausmą. Jis esą renkasi santykius, o ne vakarėlius, ir geba palaikyti net tada, kai gyvenimas spaudžia iš visų pusių.
Tačiau pastaruoju metu, ypač tarp Z kartos, šis romantizuotas įvaizdis ima skilti. Vis dažniau pasirodo istorijų, kuriose tariamas gerumas ir nuolatinis dėmesys po kurio laiko virsta nusivylimu, o kai kuriais atvejais – ir skausmingu santykių posūkiu.
„Iš pradžių atrodė, kad radau žmogų, kuris pagaliau moka būti šalia. Vėliau supratau, kad dalis to buvo vaidmuo, o ne realus artumas“, – pasakoja viena jauna moteris, apibendrindama dažnai kartojamą patirtį socialiniuose tinkluose.
Psichologijos požiūriu pats tipažas nėra diagnozė ir nėra patikimas kriterijus vertinti žmogų. Santykių specialistai dažnai pabrėžia, kad ankstyvas idealizavimas, ypač kai jis lydimas intensyvaus dėmesio, pažadų ir nuolatinio buvimo kartu, gali būti ir brandžios meilės, ir nesaugumo ar kontrolės forma.
Z kartos diskusijose atsiranda ir kita kryptis: dalis žmonių ima jautriau reaguoti į neatitikimą tarp žodžių ir veiksmų. Jei partneris atrodo empatiškas, bet vengia atsakomybės, nemoka aiškiai brėžti ribų, stokoja savarankiškumo ar vėliau staiga atšąla, susiformuoja įtarimas, kad ankstesnis rūpestingumas buvo skirtas įtikinti, o ne kurti lygiavertį ryšį.
„Auksinio retriverio“ etiketė taip pat gali maskuoti paprastą faktą: žmonės skirtingai reiškia meilę, o gerumas savaime negarantuoja suderinamumo. Ilgalaikiams santykiams paprastai svarbiau nuoseklumas, gebėjimas spręsti konfliktus, atsakomybė už savo sprendimus ir pagarba riboms, nei vien malonus būdas.
Ryškėja ir platesnė tendencija: jauni žmonės vis atviriau kalba apie santykių kokybę, psichologinį saugumą ir emocinę sveikatą. Dėl to madingi apibūdinimai, kurie anksčiau veikė kaip komplimentas, šiandien neretai tampa įspėjimu ne apie vieną „blogą“ tipą, o apie poreikį tikrinti realybę, o ne pasitikėti įvaizdžiu.
Leave a Reply