Atliekų tvarkymo paslaugų kaina skirtinguose Lietuvos regionuose pastebimai nevienoda, o skirtumai gali siekti beveik trečdalį. Vis dėlto didesnė kaina savaime nereiškia prastesnio darbo ar iššvaistytų lėšų, nes ją formuoja visa sistema – nuo surinkimo iki galutinio sutvarkymo.
Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos duomenys rodo, kad kai kuriuose regionuose regioninė atliekų tvarkymo kaina artėja prie 100 eurų už toną, o kituose yra reikšmingai mažesnė. Pavyzdžiui, minimi Panevėžio ir Alytaus regionai, o pigiausias – Klaipėdos regionas, kuriame kaina siekia kiek daugiau nei 60 eurų už toną.
Pagrindinis kainų skirtumų paaiškinimas – skirtingos sąnaudos, kurios susidaro tvarkant atliekas iki galutinio rezultato. Į kainą įeina infrastruktūros išlaikymas, atliekų surinkimas, perrūšiavimas, transportas, apdorojimas, perdirbimas, energijos gavimas deginant ir tik mažiausios dalies šalinimas sąvartynuose.
Kas labiausiai didina kainą?
Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos atstovai pabrėžia, kad kainą labiausiai veikia galutinio sutvarkymo sąnaudos, taikomos technologijos, vežimo atstumai ir atliekų srautų pasiskirstymas. Kitaip tariant, lemia ne vienas sprendimas, o visa logistika ir techniniai pajėgumai regione.
Didelę reikšmę turi infrastruktūros išdėstymas: kai atliekas tenka dažnai perkelti per perkrovimo stotis ir vežti toliau iki apdorojimo įrenginių, brangsta ir transportas, ir pati perkrova. Kainą didina ir tai, kad platesnėje, rečiau apgyvendintoje teritorijoje tą pačią sistemą reikia aptarnauti didesniais maršrutais bei papildomais pajėgumais.
Svarbus veiksnys yra gyventojų skaičius, tankis ir susidarančių atliekų kiekis, nes nuo to priklauso, kaip sistemos išlaikymo kaštai pasidalija vienam gyventojui ar vienai tonai. Jei atliekų srautas mažesnis, o infrastruktūrą vis tiek reikia išlaikyti, vieneto kaina dažniausiai auga.
Kodėl skiriasi atskirų atliekų kainos?
Skirtumai dar ryškesni, kai lyginamos konkrečių atliekų frakcijų tvarkymo kainos, ypač mišrių komunalinių ir biologinių atliekų. VERT skelbtuose pavyzdžiuose matyti, kad biologinių atliekų tvarkymas vienur gali kainuoti kelis kartus brangiau nei kitur.
Atliekų tvarkymo centrų atstovai akcentuoja, kad brangiausias ir ilguoju laikotarpiu neefektyviausias kelias yra šalinimas sąvartyne, todėl prioritetas teikiamas rūšiavimui, perdirbimui ir atliekų panaudojimui energijai gauti. Tačiau ir pats rūšiavimas kainuoja, nes reikalauja įrangos, darbuotojų, kokybės kontrolės ir papildomų procesų.
Kainų skirtumus gali lemti ir tai, kur nukreipiamos po apdorojimo likusios perdirbti netinkamos atliekos. Kai kur svarbus vaidmuo tenka kogeneracinėms jėgainėms ir sutartinėms sąlygoms, o skirtinga kainodara bei veiklos modeliai gali reikšmingai paveikti galutinę kainą regionui.
Ką gali padaryti gyventojai?
Galutinė suma sąskaitose priklauso ne tik nuo regioninės kainos, bet ir nuo to, kaip savivaldybė organizuoja paslaugą: išvežimo dažnio, maršrutų, konteinerių aptarnavimo, administravimo sąnaudų ir papildomų paslaugų. Pavyzdžiui, didelių gabaritų atliekų surinkimas apvažiavimo būdu taip pat įskaičiuojamas į bendras sistemos sąnaudas.
Gyventojų įpročiai tiesiogiai veikia sistemos efektyvumą, todėl gali turėti įtakos ir kainai: kuo tiksliau rūšiuojama, tuo mažiau laiko ir resursų reikia perrūšiavimui, mažiau teršiamos antrinės žaliavos, o apdorojimas vyksta greičiau. Didelių gabaritų atliekas svarbu vežti į surinkimo aikšteles, o ne bandyti jų „sutalpinti“ į mišrių atliekų konteinerius.
Atskira tema yra pakuotės: jų tvarkymas finansuojamas atskiru mechanizmu, todėl itin svarbu, kad pakuotės nepatektų į mišrių atliekų srautą, o pakuočių konteineriai nebūtų užteršiami netinkamomis atliekomis. Švaresnis pakuočių srautas reiškia mažesnes sistemos sąnaudas ir daugiau kokybiškų žaliavų grąžinimui į gamybą, kas ilgainiui padeda stabilizuoti kaštus.
„Kuo toliau atliekas reikia vežti iki tvarkymo įrenginių ar kuo dažniau pasitelkiamos perkrovimo stotys, tuo didesnės transportavimo ir perkrovimo sąnaudos“, – sakė Laurynas Virbickas.
„Rūšiavimas yra ne tik aplinkosauginis, bet ir ekonominis uždavinys“, – sakė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė.
Leave a Reply