ES penkmetis, kurį sujaukė krizės
2019–2024 metų Europos Sąjungos institucijų kadenciją pažymėjo viena po kitos užgriuvusios krizės: COVID-19 pandemija, Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą, energijos kainų šokas ir rekordiškai įsibėgėjusi infliacija. Šie sukrėtimai privertė Briuselį per trumpą laiką peržiūrėti taisykles, kurios anksčiau atrodė nekintamos.
Europos Komisijos ekonomikos komisaras Paolo Gentiloni situaciją apibūdino kaip du išskirtinai retus sukrėtimus iš eilės. Toks fonas tapo vienu svarbiausių klausimų artėjant Europos Parlamento rinkimams, kai rinkėjai vertina, ar ES sprendimai buvo pakankamai greiti ir veiksmingi.
NextGenerationEU: istorinis posūkis
Ryškiausias atsakas į pandemiją buvo NextGenerationEU planas, kurio apimtis siekė apie 800 mlrd. eurų. Pinigai skirti ekonomikos atsigavimui, žaliajai ir skaitmeninei pertvarkai, o esminis lūžis buvo pirmą kartą taip plačiai pritaikytas bendras skolinimasis ES lygiu.
Tačiau kartu pandemija privertė laikinai atsitraukti nuo griežtų fiskalinių ribų. Dalis valstybių per kelerius metus smarkiai padidino skolos ir BVP santykį, o 2022 metais dėl energijos krizės ir infliacijos spaudimas biudžetams dar labiau išaugo.
„Tai, kas prasidėjo nuo viruso, kurio akimis nepamatysi, virto ekonomikos krize, kurios nepastebėti neįmanoma“, – sakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.
Bendra skola: sėkmės receptas ar Pandoros skrynia?
Po kelerių metų ginčas persikėlė į politinį lygmenį: ar bendras skolinimasis turėtų tapti nuolatiniu įrankiu, ar tai tik vienkartinė išimtis. Dalies europarlamentarų vertinimu, NextGenerationEU parodė, kad krizėse ES gali veikti greičiau, kai investicijos finansuojamos bendromis priemonėmis.
„Niekada nebūtume pagalvoję, kad pirmą kartą istorijoje susitarsime dėl bendro skolinimosi“, – sakė europarlamentarė Stéphanie Yon-Courtin.
Žaliųjų atstovai ir dalis socialdemokratų teigia, kad po 2026 metais numatomos NextGenerationEU pabaigos ES vis tiek reikės naujo investicijų mechanizmo. Jų argumentas paprastas: vien nacionalinių biudžetų gali nepakakti klimato pertvarkai, pramonei modernizuoti, skaitmenizacijai ir gynybos poreikiams.
Tuo metu dalis dešiniųjų politikų bendrą skolą vadina rizikingu precedentu, galinčiu paskatinti pernelyg įsiskolinusias valstybes atidėti reformas. Jie pabrėžia, kad augančios palūkanų sąnaudos riboja ateities galimybes ir gali brangiai kainuoti mokesčių mokėtojams.
„Kaip galime dalyvauti pasaulinėse varžybose dėl švarių technologijų be nė vieno euro bendro finansavimo? Manau, tai neįmanoma“, – sakė Paolo Gentiloni.
Naujos fiskalinės taisyklės ir klausimas, kas mokės
Atnaujintos ES fiskalinės taisyklės grąžina orientyrus, pagal kuriuos biudžeto deficitas turėtų neviršyti 3 proc., o skola neturėtų peržengti 60 proc. BVP ribos. Skirtumas tas, kad valstybėms numatyta daugiau lankstumo, kaip jos planuos skolos mažinimo trajektorijas.
Didžiausia politinė įtampa kyla dėl to, kaip suderinti du tikslus: mažinti skolą ir kartu rasti lėšų investicijoms. Europos liaudies partijos atstovai pabrėžia, kad neribotas skolinimasis nėra išeitis, ypač kai palūkanų aplinka pasikeitė ir skolinimasis tapo brangesnis.
„Niekas dabar tiksliai nežino, kaip bus apmokėtos palūkanos. Skola reiškia mažiau galimybių kitai kartai investuoti“, – sakė Manfred Weber.
Santykiai su Kinija: tarp derisk ir rinkos gynybos
Be vidaus finansų, ES vis ryškiau mato išorinius ekonominius iššūkius. Vienas jautriausių klausimų yra prekyba su Kinija, ypač dėl subsidijų strateginiams sektoriams ir ribotos prieigos prie Kinijos rinkos.
Europos Komisija pastaraisiais metais akcentuoja derisk politiką, kuri reiškia priklausomybių mažinimą kritinėse tiekimo grandinėse, bet ne visišką atsitraukimą. Vieni europarlamentarai ragina elgtis griežčiau ir ginti ES rinką, kiti siūlo ieškoti pragmatiškų susitarimų, ypač žaliosios energetikos technologijų srityje.
„Europos Sąjunga turi nustoti būti naivi. Santykiai turi būti partnerystė, paremta mūsų taisyklėmis“, – sakė Stéphanie Yon-Courtin.
Diskusijoje ryškėja bendra kryptis: net ir išlaikant prekybą, ES sieks labiau subalansuoti santykius, kad vietos pramonė neatsidurtų nevienodose konkurencijos sąlygose.
Ar artėja stabilizacija?
Po infliacijos šuolio 2022 metais euro zonoje kainų augimas pradėjo slopti, o tai palaipsniui gerina namų ūkių perkamąją galią. Ekonomistai atkreipia dėmesį, kad mažėjanti infliacija ir atlyginimų prisivijimas gali tapti svarbiu vidaus paklausos varikliu, jei ekonominis neapibrėžtumas nepadidės.
Kartu ES laukia sprendimas, kaip po 2026 metų finansuoti ilgalaikes programas, kai dalis atsigavimo lėšų baigsis. Dėl to rinkimų kampanijose vis dažniau skamba klausimas, ar bendra skola buvo vienkartinė priemonė, ar naujas europinės ekonomikos politikos standartas.
„Reakcija į pandemiją ir į karą buvo precedento neturinti. Jei 2024 metais matysime veiklos pagreitį, galėsime sakyti, kad su šiais sukrėtimais susitvarkėme teisingai“, – sakė Paolo Gentiloni.
Europos ekonomikos kryptis dabar priklausys nuo to, ar naujoji institucijų kadencija sugebės suderinti investicijas, fiskalinę drausmę ir konkurencingumą pasaulyje, kuriame vis daugiau valstybių remia savo pramonę protekcionistinėmis priemonėmis.
Leave a Reply