Didžiojo barjerinio rifo vandenyse gyvenantis jūrų agurkas Holothuria whitmaei, dar vadinamas „juoduoju teatfish“, gali būti vienas ilgaamžiškiausių bestuburių planetoje. Naujas genetiniais duomenimis paremtas tyrimas rodo, kad ši rūšis potencialiai išgyvena ilgiau nei 120 metų, nors iš pažiūros yra neįspūdinga ir dažnai laikoma delikatesu.
Tyrimą atliko Australijos jūrų mokslo instituto mokslininkų komanda, kuri tą pačią populiaciją stebėjo su ilga pertrauka. Mokslininkai naudojo DNR atitikmenų paiešką, nes įprasti žymėjimo metodai jūrų agurkams praktiškai netinka: fizinės žymos dažnai nukrenta per kelias savaites ar mėnesius.
Kaip DNR padėjo suskaičiuoti metus
Pirmieji audinių mėginiai iš kelių Didžiojo barjerinio rifo vietų buvo surinkti 2000 metais, o dalis jų ilgai saugoti. 2024 metų rugsėjį komanda grįžo į vieną iš pirminių vietų prie Lizard Island ir rado 53 šios rūšies individus, kuriuos vėl išmatavo, pasvėrė ir paėmė mažus audinių mėginius.
Vėliau DNR buvo palyginta su 2000 metais surinkta medžiaga. Paaiškėjo, kad 31 iš 52 sėkmingai ištirtų 2024 metų individų buvo identiški genetiniai atitikmenys anksčiau paimtiems mėginiams, vadinasi, bent apie 60 proc. tirtų gyvūnų buvo ne jaunesni nei 24 metų.
Keisčiausia dalis: jie ne paaugo, o susitraukė
Dar įdomiau tai, kad 2000 metais identifikuoti individai jau tada buvo dideli ir suaugę, maždaug 26–42 centimetrų ilgio. Po 24 metų dauguma jų ne tik nepadidėjo, bet pagal matavimus vidutiniškai buvo apie 21 proc. lengvesni ir apie 14 proc. trumpesni.
Tiksli priežastis kol kas neaiški, tačiau jūrų agurkai gali kisti priklausomai nuo sąlygų ir maisto, o kūno masė jiems nėra toks stabilus rodiklis kaip, pavyzdžiui, daugeliui žuvų. Tyrėjai neatmeta, kad įtakos galėjo turėti besikeičiančios aplinkos sąlygos ir ilgalaikis stresas rifų ekosistemoms.
Ką reiškia 120 metų ir kodėl tai svarbu
Išgyvenamumo duomenys leido įvertinti suaugusių individų mirtingumą, kuris, mokslininkų skaičiavimu, yra itin mažas. Remiantis modeliavimu, apie 1 proc. populiacijos galėtų išlikti gyvi iki maždaug 123 metų amžiaus, o tai šią rūšį paverčia pirmuoju žinomu jūrų agurku, peržengiančiu šimtmečio ribą.
Tokie skaičiai turi ir praktinę reikšmę, nes Holothuria whitmaei yra vertinama maistui, o dėl pergaudymo kai kuriose vietovėse jos ištekliai smuko dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Ilgaamžiškumas dažnai reiškia lėtą populiacijos atsinaujinimą, todėl intensyvi žvejyba gali palikti pasekmes dešimtmečiams.
„Mūsų rezultatai rodo pagrindą iš naujo įvertinti daugelio holoturijų rūšių apsaugą ir išteklių valdymą, o tai ypač skubu „teatfish“ grupės rūšims“, – rašoma tyrėjų publikacijoje.
Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitą problemą: tiek 2000, tiek 2024 metais tyrimo vietoje praktiškai neaptikta jauniklių. Tai gali reikšti, kad naujos kartos į populiaciją įsilieja retai, o tokia dinamika dar labiau didina riziką rūšiai, kai suaugę individai masiškai išgaudomi.
Ekologiškai jūrų agurkai rifams svarbūs kaip nuosėdas perdirbantys ir maistines medžiagas pernešantys organizmai, prisidedantys prie dugno „valymo“ ir medžiagų apytakos. Rifuose, kuriuos jau veikia šiltėjantys vandenys ir kiti klimato kaitos sukelti stresoriai, papildomas spaudimas pašalinant tokius gyvūnus gali silpninti ekosistemų atsparumą.
Leave a Reply