Makaronai daugeliui yra greičiausia vakarienės išeitis, tačiau net ir čia dažnai kartojama klaida gali sugadinti rezultatą. Jei po virimo makaronai sulimpa, o ant viryklės atsiranda išbėgusio vandens pėdsakų, tikėtina, kad problema ne recepte, o virimo įpročiuose.
Dažniausia klaida – puodo dangtis paliekamas uždėtas jau įbėrus makaronus. Verdant iš makaronų išsiskiriantis krakmolas sudaro putą, o po dangčiu susikaupę garai neturi kur išeiti, todėl putos greitai kyla ir vanduo ima bėgti per kraštus.
Dangtis praverčia tik pradžioje, kai norite greičiau užvirinti vandenį. Kai makaronai jau puode, geriau virti be dangčio: taip matysite, ar virimas nėra per intensyvus, ir lengviau suvaldysite temperatūrą, kad vanduo burbuliuotų stabiliai, bet ne kunkuliuotų per stipriai.
Ne mažiau svarbus ir puodo dydis bei vandens kiekis. Plačiau naudojama taisyklė yra paprasta: 100 gramų sausų makaronų reikėtų maždaug 1 litro vandens, kad makaronai turėtų erdvės judėti ir nesuliptų.
Druską geriausia berti į verdantį vandenį prieš pat dedant makaronus, nes tuomet skonis pasiskirsto tolygiau. O įprotis įpilti aliejaus dažniausiai nepadeda taip, kaip tikimasi: slidus paviršius gali net trukdyti padažui geriau prilipti prie makaronų.
Dar viena dažna klaida – po nukošimo makaronai perliejami šaltu vandeniu, nors karštiems patiekalams to daryti nereikėtų. Taip nuplaunamas krakmolas, kuris padeda padažui susijungti su makaronais, todėl patiekalas gali atrodyti sausesnis ir mažiau vientisas.
Jei norite tirštesnio ir vientisesnio padažo, dalį vandens, kuriame virė makaronai, verta pasilikti. Krakmolu prisotintas vanduo dažnai naudojamas padažui sutirštinti ir geriau sujungti ingredientus, ypač gaminant pomidorų ar sviesto pagrindo padažus.
Leave a Reply