Naujas tyrimas parodė, kad juodapelekiai rykliai gali išgirsti žemo dažnio garsus gerokai toliau, nei manyta iki šiol. Mokslininkai fiksavo reakcijas į garsą net iš 74 metrų atstumo, o tai keičia supratimą apie šių plėšrūnų klausą natūralioje aplinkoje.
Iki šiol ryklio klausos galimybės buvo vertinamos atsargiai, nes laboratoriniai bandymai akvariumuose iškraipo akustinį vaizdą. Uždaroje erdvėje garsas atsispindi nuo sienų, todėl susidaro klaidinantys signalai ir tampa sunku patikimai nustatyti, ką gyvūnas iš tiesų girdi.
Eksperimentas jūroje ir drono stebėsena
Tyrėjai bandymus atliko prie pietryčių Floridos krantų, pasitelkę valtį ir droną. Iš valties skleidžiami pulsuojantys žemo dažnio signalai, o du povandeniniai mikrofonai matavo, kaip garsas sklinda vandeniu skirtingais atstumais.
Dronas, skridęs maždaug 40–50 metrų aukštyje, fiksavo ryklių judėjimą ir jų reakcijas į skirtingus dažnius. Be trijų bandomųjų signalų naudotas ir kontrolinis garsas, kuris turėjo būti už ryklių klausos ribų, kad būtų galima atskirti atsitiktinį elgesį nuo kryptingos reakcijos.
Rezultatai parodė, kad kontrolinio garso rykliai ignoravo, o į bandomuosius signalus reagavo 71,1–87 proc. atvejų, priklausomai nuo dažnio. Be to, visiems trims dažniams užfiksuotos reakcijos bent iš 62 metrų atstumo, o tolimiausias patikimas atsakas siekė 74 metrus.
Ką reiškia garsas „toli“ vandenyje
Mokslininkus ypač sudomino tai, kad daugelis reakcijų įvyko ne vadinamajame artimajame garso lauke, o toliau, kur vyrauja slėgio bangos. Paprastai artimajame lauke stipriau jaučiamas vandens dalelių judėjimas, o toliau signalas tampa subtilesnis ir sunkiau „užčiuopiamas“.
„Ypač įdomu tai, kad rykliai reagavo į garsus už akustinio artimojo lauko ribų, kur garsas elgiasi kitaip nei šalia šaltinio“, – sakė zoologas Stephenas Kajiura.
Tyrime fiksuota, kad reakciją dažnai lydėdavo staigus posūkis, rodantis, jog rykliai ne tik girdi, bet ir geba nustatyti garso kryptį. Tokia orientacija gali būti svarbi medžiojant, vengiant grėsmių ir ieškant partnerių, nes vandenyje matomumas dažnai ribotas.
Kodėl rykliai girdi kitaip nei dauguma žuvų
Rykliai neturi dujomis užpildytos plaukiojamosios pūslės, kuri daugeliui kaulinių žuvų padeda paversti slėgio svyravimus į juntamas vibracijas. Dėl to tyrėjai kelia prielaidą, kad juodapelekiai rykliai gali aptikti vandens dalelių judesius ir taip „perskaityti“ akustinę informaciją didesniais atstumais.
„Vandenynas yra akustinė aplinka, o rykliai į ją aiškiai reaguoja būdais, kuriuos tik pradedame suprasti“, – sakė Stephenas Kajiura.
Autorių teigimu, tolesni darbai turėtų paaiškinti, kokie tikslūs biologiniai mechanizmai leidžia rykliams aptikti ir interpretuoti tolimus signalus. Praktinė reikšmė taip pat akivaizdi: geriau suprantant, kokius garsus ir iš kokių atstumų girdi plėšrūnai, lengviau vertinti žmogaus keliamą triukšmą jūroje ir jo poveikį jūrų ekosistemoms.
„Bandant atlikti klausos eksperimentus baseine garsas atsispindi nuo sienų ir sukuria sudėtingus, painius signalus, tarsi veidrodžių kambaryje“, – sakė biologė Caroline Sullivan.
„Todėl taip svarbu tokius bandymus atlikti jūroje su laukiniais rykliais, kad pamatytume natūralią reakciją“, – sakė Caroline Sullivan.
Leave a Reply