Beržynų baravykas laikomas vertingu valgomu grybu, kurio skonis dažnai lyginamas su tikruoju baravyku. Vis dėlto jis neretai lieka miške, nes daug kas ieško tik įprastos tamsiai rudos kepurės, o šis baravykas dažnai būna gerokai šviesesnis.
Dažniausiai jis primena klasikinį baravyką, tik kepurėlės spalva gali būti beveik balta, kreminė, šviesiai ochrinė ar švelniai rusva. Jauni grybai turi pusapvalę, mėsingą kepurėlę, vėliau ji tampa iškilesnė, pagalvėlės formos, o drėgnu oru paviršius gali būti nežymiai lipnus.
Norint atpažinti beržynų baravyką, verta apžiūrėti kepurėlės apačią. Ten turi būti vamzdeliai, o ne lakšteliai: jaunuose grybuose jie būna balti ar kreminiai, vėliau gelsta ir gali tapti gelsvai alyvuoginiai.
Dar vienas svarbus požymis yra kotas: jis dažnai storas, tvirtas, jaunas gali būti statinaitės formos, vėliau tampa labiau cilindriškas. Ant šviesaus koto neretai matomas smulkus, balkšvas tinkliškas raštas, ypač viršutinėje dalyje, o perpjauta minkštimas paprastai išlieka baltas ir netamsėja.
Pavadinimas išduoda ir augavietes: beržynų baravykas siejamas su beržais, su kuriais sudaro mikorizę. Jo verta ieškoti beržynuose, mišriuose miškuose, pamiškėse ir proskynose, ypač ten, kur aplink beržus gausu samanų ar žolės.
Šviesi kepurėlė lengvai susilieja su sausa paklote, nukritusiais lapais ar išblukusia žole, todėl grybą nesunku praeiti nepastebėjus. Dėl šios priežasties patyrę grybautojai dažniau žiūri ne tik į spalvą, bet ir į grybo formą bei vamzdelių struktūrą.
Didžiausia painiava kyla supainiojus su tulžiniu grybu, kuris laikomas nevalgomu dėl itin kartaus skonio. Vienas iš skirtumų yra porų spalva: tulžinio grybo jos dažnai įgauna rausvą atspalvį, o ant koto gali matytis ryškesnis, tamsesnis tinkliškas raštas.
Jei grybus planuojate džiovinti, rinkitės jaunus, tvirtus, nepažeistus egzempliorius ir prieš ruošiant kruopščiai nuvalykite miško šiukšles. Džiovinimui svarbu, kad grybai būtų kuo vienodesnio storio, o laikymui tiktų sausa, sandari tara, apsauganti nuo drėgmės.
Leave a Reply