Nauja genetinių ir archeologinių duomenų apžvalga rodo, kad šiuolaikinių abiejų Amerikų čiabuvių protėviai į žemyną greičiausiai atvyko ne anksčiau kaip prieš maždaug 21 000 metų. Tai reikštų, kad migracija vyko paskutinio ledynmečio piko metu, kai didelę Šiaurės pusrutulio dalį dengė ledas.
Toks scenarijus kursto seną mokslinę diskusiją: ar žmonės Amerikoje galėjo pasirodyti dar anksčiau, nei leidžia manyti dabartinės DNR rekonstrukcijos. Tyrėjai pabrėžia, kad atsakymo paieškos priklauso nuo to, kaip suderinsime genetinius signalus su archeologiniais radiniais.
Ką rodo DNR signalai?
Pastaraisiais metais sparčiai daugėja senovinės DNR duomenų, leidžiančių atsekti giminystės ryšius ir apytikriai datuoti, kada populiacijos pradėjo skirtis. Apžvalgoje išskirta, kad per pastaruosius 16 metų paskelbta 257 senovinių žmonių genomai iš Amerikų, taip pat 1 204 viso genomo masto duomenų rinkiniai.
Genetiniai modeliai sieja pirmuosius amerikiečius su šiaurės rytų Azijos populiacijomis. Manoma, kad dalis jų kurį laiką gyveno Beringijoje – regione, apėmusiame dabartinį Beringo sąsiaurį ir aplinkines Sibiro bei Aliaskos teritorijas, kai dėl žemesnio jūrų lygio čia buvo sausumos tiltas.
Ilgesnė izoliacija ir vėlesnis populiacijos skilimas palieka atpažįstamus pėdsakus DNR, todėl genetika gali atkurti migracijos „kontūrus“ net ir tada, kai tiesioginių kelionės įrodymų beveik nėra. Tačiau tai nėra tiesioginis atvykimo datos matavimas, o išvada iš genetinės istorijos.
Archeologija kartais rodo kitaip
Diskusijoms ypač svarbūs žmogaus pėdsakai White Sands vietovėje Naujojoje Meksikoje, kurių amžius siejamas su maždaug 23 000 metų. Jei datavimas teisingas, žmonės Šiaurės Amerikoje buvo jau ledynmečio piko laikotarpiu, tai yra anksčiau, nei siūlo naujausia genetinė rekonstrukcija.
Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nebūtinai yra prieštaravimas. Pėdsakai fiksuoja konkrečių žmonių buvimą konkrečioje vietoje, o DNR dažniausiai atspindi tas linijas, kurios išliko ir paliko palikuonių vėlesnėse populiacijose.
Vienas iš galimų paaiškinimų yra tas, kad White Sands žmonių grupė galėjo būti menkai susijusi su vėliau išplitusiomis populiacijomis arba jų genetinis indėlis laikui bėgant sumenko. Tokiais atvejais archeologiniai radiniai gali rodyti epizodinį buvimą, kurio genetinis pėdsakas šiandien beveik neįžiūrimas.
Kodėl atsakymas dar ne galutinis?
Migracijos į Ameriką klausimas išlieka atviras, nes skirtingi įrodymai matuoja skirtingus dalykus: genetika labiau pasakoja apie populiacijų kilmę ir išlikusias giminės linijas, o archeologija fiksuoja buvimą vietoje. Be to, kelių galimų maršrutų ir „butelio kaklelio“ efektų istorija galėjo būti sudėtingesnė nei vienas įvykis.
Tyrėjai akcentuoja, kad proveržį gali duoti ir nauji archeologiniai atradimai, ir papildomi senovinės DNR mėginiai, ypač iš šiaurinių regionų. Kuo daugiau kokybiškų duomenų bus surinkta iš skirtingų laikotarpių, tuo tiksliau bus galima sudėlioti pirmųjų amerikiečių kelionės chronologiją.
Leave a Reply