Lietuvos gyventojai geriau orientuojasi, ką daryti išgirdus pavojaus sirenas ir kur ieškoti priedangos, tačiau realus pasirengimas krizei namuose vis dar gerokai atsilieka. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus užsakymu atliktas tyrimas rodo, kad artimiausią priedangą bent apytikriai žino 65 proc. apklaustųjų, o aiškų šeimos veiksmų planą turi tik 3 proc.
Organizacijos teigimu, toks atotrūkis ypač išryškėja po patirtų sukrėtimų, kai visuomenė trumpam tampa budresnė, bet pasirengimo įpročiai neįsitvirtina. Tyrimo rezultatai taip pat rodo, kad dalis gyventojų pasirengimą linkę vertinti teoriškai, tačiau konkrečių veiksmų namuose imasi retai.
„Svarbu ne vien daugiau žinoti, bet ir iš anksto apgalvoti, ką krizės atveju darysime mes ir mūsų artimieji“, – sakė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalinė sekretorė Ingrida Damulienė.
Per metus padaugėjo gyventojų, tiksliai žinančių artimiausios priedangos vietą: jų dalis, lyginant su ankstesniu matavimu, išaugo nuo 25 iki 33 proc. Taip pat gerėjo supratimas, kaip reaguoti į oficialius perspėjimus: nurodančių, kad žino ar bent iš dalies žino, kokių veiksmų imtis, padaugėjo nuo 61 iki 70 proc.
Vis dėlto praktinis pasirengimas išlieka silpnas. Išsamų šeimos veiksmų planą su sutarta susitikimo vieta, kontaktais, atsakomybėmis ir evakuacijos tvarka turi vos 3 proc. gyventojų, o bent dalinai sukomplektuotą išvykimo krepšį nurodė turintys 2 iš 10 apklaustųjų.
Kita vertus, dauguma mano galintys trumpą laiką išsiversti savarankiškai: 7 iš 10 respondentų teigė esantys bent iš dalies pasiruošę tris paras, arba 72 valandas, išgyventi be išorinės pagalbos. Civilinės saugos specialistai pabrėžia, kad tokios 72 valandos dažnai įvardijamos kaip kritinis laikotarpis, kai pagalba gali vėluoti dėl sutrikusios infrastruktūros, ryšio ar logistikos.
Tyrimas atskleidė ir pagrindines priežastis, kodėl žmonės delsia ruoštis: beveik pusė mano, kad krizė jų nepalies, o 40 proc. pasirengimą atideda dėl kitų reikalų. Daliai gyventojų mintys apie galimas grėsmes kelia stresą, todėl jie vengia apie tai kalbėti šeimoje ir planuoti.
Pastebimas ir mažėjantis lūkestis, kad ekstremalios situacijos atveju pasirūpins valstybė ar institucijos. Jei anksčiau taip manančių buvo 31 proc., dabar šis rodiklis siekia 19 proc., o tai rodo augantį supratimą, kad dalis atsakomybės tenka pačiam žmogui ir jo namų ūkiui.
„Šeimos planui aptarti ar pradėti krauti išvykimo krepšį nereikia laukti pavojaus signalo, ramus metas tam ir yra tinkamiausias“, – sakė I. Damulienė.
Gyventojai taip pat šiek tiek labiau pasitiki savo gebėjimu atskirti patikimą informaciją nuo klaidinančios: pasitikinčiųjų dalis per metus padidėjo nuo 51 iki 53 proc. Vis dėlto krizėse dezinformacija plinta sparčiai, todėl svarbu remtis oficialiais perspėjimais ir patikrintais kanalais, o žinutes socialiniuose tinkluose vertinti kritiškai.
Kalbant apie praktinius įgūdžius, per pastaruosius metus pirmosios pagalbos mokymuose dalyvavo kas dešimtas gyventojas, tačiau savo gebėjimu suteikti pirmąją pagalbą pasitiki mažiau nei trečdalis. Karinio konflikto scenarijus išlieka viena silpniausių pasirengimo grandžių: tik penktadalis teigia gerai arba labai gerai žinotų, kaip reaguoti.
Tyrime akcentuojamas ir emocinės pagalbos aspektas: tik apie penktadalis respondentų tiksliai žinotų, kur kreiptis, jei krizės metu jos prireiktų jiems ar artimam žmogui. Humanitarinės organizacijos primena, kad psichologinis atsparumas ir aiškūs šeimos susitarimai gali sumažinti paniką bei padėti greičiau priimti sprendimus.
Tyrimą Lietuvos Raudonojo Kryžiaus užsakymu 2026 metais rugpjūčio 27 dieną–rugsėjo 4 dieną atliko „Spinter tyrimai“. Apklausoje dalyvavo 1 010 Lietuvos gyventojų nuo 18 iki 75 metų.
Leave a Reply