Lenkijos gynybos ministerija artėja prie sprendimo dėl naujų mokomųjų–kovinių sraigtasparnių, kurie būtų skirti pilotams rengti ir būsimai eksploatuoti modernizuojamą sraigtasparnių parką. Varžybų epicentre atsidūrė ne tik techniniai parametrai, bet ir klausimas, kiek pirkimas turi stiprinti gamybą bei aptarnavimą pačioje Lenkijoje.
Šalyje veikia dvi svarbiausios sraigtasparnių gamyklos: Švidnike dirbanti PZL-Świdnik, priklausanti italų grupei „Leonardo“, ir Mielece įsikūrusi PZL Mielec, valdoma JAV koncerno „Lockheed Martin“. Nors abu objektai turi užsienio savininkus, jie yra reikšminga Lenkijos pramonės ir gynybos ekosistemos dalis.
Gamyba šalyje tampa argumentu
Lenkijos valdžia pastaraisiais metais vis dažniau pabrėžia, kad gynybos pirkimuose svarbu ne vien įsigijimo kaina ar skrydžio charakteristikos. Lygiai taip pat vertinama ilgalaikė logistika, atsarginių dalių tiekimas, remonto pajėgumai ir modernizavimo galimybės per visą technikos tarnavimo laiką, kuris dažnai siekia kelis dešimtmečius.
Šią kryptį sustiprino ir politinės deklaracijos. „PZL-Świdnik ir PZL Mielec bus traktuojamos kaip lenkiškos gamyklos, nes jos gamina Lenkijoje ir čia kuria darbo vietas“, – sakė Lenkijos vicepremjeras ir gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas.
Toks požiūris reiškia, kad konkursuose papildomą svorį įgauna ne tik pats sraigtasparnio modelis, bet ir realus pramoninis pėdsakas: vietinė surinkimo linija, tiekimo grandinė, darbuotojų kompetencijos ir galimybė užtikrinti technikos parengtį krizės ar karo metu.
Švidnikas, Mielecas ir didieji kontraktai
PZL-Świdnik istoriškai yra vienas svarbiausių sraigtasparnių kompetencijų centrų šalyje. Ši gamykla siejama su keliomis lenkiškomis konstrukcijomis, o šiandien joje vykdomas ir vienas iš didžiausių pastarojo meto programų: 2022 metais Lenkija užsakė 32 daugiafunkcius AW149 sraigtasparnius su logistiniu ir mokymo paketu, įskaitant treniruoklius.
Sutarties vertė, nurodyta zlotais, perskaičiuojant ir apvalinant sudaro apie 1,8 mlrd. eurų. Pagal vykdymo schemą pirmieji vienetai buvo pagaminti „Leonardo“ gamyklose Italijoje, o vėlesnės mašinos turėtų būti surenkamos Lenkijoje, plečiant vietos gamybos apimtį.
PZL Mielec, priklausanti „Lockheed Martin“, yra svarbi dėl S-70i „Black Hawk“ gamybos bei kitų aviacijos komponentų tiekimo. Šis objektas Lenkijai svarbus ir kaip eksporto platforma, taip pat kaip potencialus techninio aptarnavimo centras skirtingoms specializuotoms sraigtasparnių versijoms.
Konkursas: vietinė linija ar importas?
Lenkijos gynybos ministerija planuoja įsigyti 24 mokomuosius–kovinius sraigtasparnius. Šie orlaiviai laikomi būtinais rengiant įgulas ir instruktorius tiek daugiafunkciams sraigtasparniams, tiek atakos platformoms, kurioms reikalingas aukšto lygio perėjimo mokymas ir standartizuota infrastruktūra.
Pagrindinė konkurencija minima tarp Švidnike siūlomo AW109 tipo sraigtasparnio, kurio gamybą ir priežiūrą ketinama koncentruoti Lenkijoje, ir alternatyvos iš „Airbus Helicopters“, siūlančios H145M. Pastaruoju atveju didesnė dalis pridėtinės vertės būtų kuriama už Lenkijos ribų, o vietinis indėlis labiau sietųsi su mokymo sistemos elementais bei partnerių paslaugomis.
Sprendimą gali lemti ir mobilizaciniai bei tiekimo saugumo argumentai. Švidniko gamykla yra įtraukta į Lenkijos ginkluotųjų pajėgų užtikrinimo planus, todėl, kilus grėsmei ar karo metu, jai gali būti taikomi įpareigojimai palaikyti gamybos, remonto ir aptarnavimo pajėgumus šalies viduje.
Lenkijos politikų viešuose pasisakymuose vis dažniau kartojama nuostata, kad pirkimas turi „palikti“ technologiją, darbo vietas ir viso gyvavimo ciklo kompetencijas. Dėl to šio konkurso baigtis bus svarbi ne tik kariuomenės poreikiams, bet ir kaip signalas, kokiu keliu Lenkija eis formuodama ilgalaikę sraigtasparnių pramonės strategiją.
Leave a Reply