Psichologas ir porų terapeutas Piotras Mosakas, turintis daugiau nei 30 metų patirties, pasakoja, kodėl gebėjimas sąmoningai nieko neveikti nėra tinginystė. Anot jo, tai gali būti būtina psichologinė pauzė, padedanti atkurti jėgas ir aiškiau girdėti savo poreikius.
Pokalbyje tinklalaidėje jis akcentavo, kad daugelis žmonių yra įpratę vertinti save per produktyvumą, todėl poilsis ima kelti kaltę. Tačiau nuolatinis skubėjimas ir perdegimo rizika dažnai signalizuoja, kad laikas iš naujo nusibrėžti ribas.
Viena taisyklė, nuo kurios pradėti
Pasak P. Mosako, svarbiausias pokytis prasideda nuo vidinio leidimo: pripažinti, kad poilsis yra teisėta būtinybė, o ne apdovanojimas tik už atliktus darbus. Praktikoje tai reiškia aiškiai įvardyti sau ir kitiems, kad šiuo metu ilsitės, ir to neaiškinti bei neteisinti.
Jis pateikė kasdienę situaciją, kai žmogus pasako, kad nieko nedaro, o iš aplinkos iškart sulaukia spaudimo prisidėti prie darbų. Psichologo teigimu, čia ir slypi riba, kurią verta mokytis saugoti.
„Aš dabar darau nieką, tai yra mano planas ir mano poreikis. Kai baigsiu, tada pagalvosiu, kas toliau“, – sakė Piotras Mosakas.
Kodėl ribas taip sunku brėžti?
P. Mosako vertinimu, vyresnėms kartoms ribas brėžti dažnai sunkiau dėl auklėjimo ir darbo kultūros, kur poilsis neretai buvo tapatinamas su silpnumu. Tuo metu jaunesni žmonės, įskaitant Z kartą, dažniau drąsiai įvardija savo ribas ir psichologinę savijautą.
Psichologai pabrėžia, kad lėtinis stresas ir nuolatinis įsitempimas gali silpninti miegą, dėmesį, emocinį atsparumą ir santykių kokybę. Todėl trumpi sąmoningi sustojimai, kai žmogus leidžia sau pabūti be užduočių, gali tapti prevencija prieš emocinį išsekimą.
Eksperto teigimu, geras atspirties taškas yra paprastas susitarimas su savimi: skirti laiką poilsiui ir jo nepaversti dar vienu projektu. Tuomet nieko neveikimas tampa ne pabėgimu, o kryptingu būdu pasirūpinti savijauta.
Leave a Reply