Mokslininkai iš naujo įvertino vieną galingiausių holoceno išsiveržimų – Kikai-Akahoya ugnikalnio katastrofą pietuose nuo dabartinės Kiūšiū salos. Nauja analizė rodo, kad jos poveikis žmonėms buvo nevienodas: vienur bendruomenės smuko, kitur – augo net po kataklizmo.
Išsiveržimas įvyko ugnikalnyje, kurio kaldera yra po jūros paviršiumi, todėl katastrofą lydėjo ne tik pelenų krituliai, bet ir ypač pavojingi antriniai reiškiniai. Tyrėjai mini stiprius sukrėtimus, dideles tsunami bangas ir storus vulkaninių nuogulų sluoksnius, kai kur galėjusius siekti kelis metrus.
Katastrofa, kuri ne visus sunaikino
Tyrimą atlikusi tarptautinė komanda, vadovaujama Lundo universiteto mokslininkų, demografinius pokyčius vertino remdamasi archeologiniais duomenimis ir statistiniais modeliais. Rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Science Advances“.
Paaiškėjo, kad pietinėje Kiūšiū dalyje matomas ryškus gyventojų skaičiaus kritimas, tačiau jis prasidėjo dar iki išsiveržimo. Tuo metu regione, kaip teigiama, gyveno palyginti mažos ir judrios medžiotojų-rinkėjų grupės, todėl išsiveržimas smogė jau kintančiai socialinei struktūrai.
Tuo pat metu šiaurinėje Kiūšiū dalyje fiksuota priešinga kryptis: gyventojų daugėjo dar prieš katastrofą, o augimas tęsėsi ir po jos. Vienas tikėtinų paaiškinimų – į šį regioną galėjo persikelti pabėgėliai iš labiausiai nuniokotų teritorijų.
Jūra galėjo tapti išsigelbėjimu
Tyrėjų vertinimu, dalis išgyvenusiųjų galėjo pasitraukti iš žemyninių plotų į šiaurines pakrantes. Ten jūrinės ekosistemos galėjo atsigauti greičiau, o jūros ištekliai suteikė patikimesnį maisto šaltinį, leidusį bendruomenėms stabilizuotis.
Tokie judėjimai, pasak mokslininkų, greičiausiai reiškė ne vien vietos pakeitimą, bet ir naujus socialinius ryšius bei prisitaikymą prie pakitusių sąlygų. Kitaip tariant, daliai žmonių katastrofa tapo lūžio tašku, po kurio keitėsi pragyvenimo strategijos.
Poveikis jautėsi ir toli nuo ugnikalnio
Įdomu tai, kad išsiveržimo pėdsakai, sprendžiant iš demografinių indikatorių, galėjo pasireikšti ir gerokai nuo ugnikalnio nutolusiuose Japonijos regionuose. Kai kur anksčiau stebėtas augimas sulėtėjo, o vietomis galėjo fiksuotis ir mažėjimas, nors tikslios priežastys dar nėra iki galo aiškios.
Tarp galimų paaiškinimų minimi trumpalaikiai klimato svyravimai ir pelenų poveikis aplinkai, galėjęs paveikti maisto grandines. Taip pat svarstoma, kad mažėjo medžiojamų gyvūnų prieinamumas, o tai ypač svarbu Džiomono laikotarpio bendruomenėms, kurios rėmėsi medžiokle, rinkimu ir jūros ištekliais.
Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į netiesioginį poveikį: pelenais užteršta augalija galėjo paveikti žolėdžius, o šie – medžioklės sėkmę. Pavyzdžiui, minima, kad elniai ir šernai, maitindamiesi pelenais padengtais augalais, galėjo patirti dantų dilimą, o tai ilgainiui apsunkintų jų išgyvenimą.
Šis tyrimas sustiprina bendrą tendenciją šiuolaikinėje archeologijoje: vietoj vienos katastrofos pasekmių schemos vis dažniau matomas sudėtingas, regioniškai nevienodas vaizdas. Net itin galingi gamtos įvykiai ne visada reiškia vien tik staigų visuotinio žlugimo scenarijų.
Leave a Reply