Nė vienas šiandien gyvenantis varliagyvis nenuolat gyventi atviroje jūroje nepajėgia: porėta oda, būtina kvėpavimo ir vandens apykaitai, paprastai sunkiai pakelia druskingą aplinką. Tačiau Kinijoje aptikti du vėlyvojo triaso fosilijų radiniai verčia perrašyti šią taisyklę.
Mokslininkų komanda, vadovaujama geologo Lipino Diao, žurnale Nature Ecology and Evolution aprašė naują rūšį Gerrothorax maritimus. Autoriai teigia, kad tai pirmas žinomas atvejis, kai varliagyvių giminės atstovas, tikėtina, visą savo gyvenimą praleido jūroje.
Kur rasti radiniai
Fosilijos aptiktos Guandzingo apskrityje, Kinijos pietvakariuose, uolienų sluoksnyje, kurio amžius siekia apie 237 mln. metų. Vėlyvuoju triasu ši teritorija buvo apsemta, todėl ten klestėjo jūrinės ekosistemos.
Radiniai siejami su regionu, garsėjančiu gausiomis triaso laikotarpio liekanomis, kur dažniau randami jūriniai ropliai ir žuvys. Paleontologas Ryosuke Motani iš Kalifornijos universiteto Deivise pabrėžė, kad varliagyvis tokiame kontekste yra itin netikėtas.
Kodėl manoma, kad gyveno jūroje
Abu skeletai rasti daugiau nei 30 kilometrų nuo galimų to meto salų ar sausumos, todėl vien tik atsitiktinis patekimas į jūrą atrodo mažai tikėtinas. Be to, fosilijos išliko beveik pilnos ir sujungtos, o jūroje dreifuojančių keturkojų palaikai paprastai greitai praranda galūnes.
„Jei gyvūnas būtų ilgai plūduriavęs, pirštai ir galūnės greičiausiai nebūtų išlikę, todėl labiausiai tikėtina, kad jie nugaišo netoli vietos, kur gyveno“, – sakė Ryosuke Motani.
Papildomų argumentų suteikė stroncio izotopų analizė kauluose. Stroncio santykis skiriasi sausumoje priklausomai nuo uolienų, o vandenynuose yra panašesnis visame pasaulyje, todėl jis naudojamas spręsti, kokį vandenį gyvūnas „įrašė“ į savo audinius augdamas.
Tyrėjai nustatė, kad kauluose fiksuotas izotopų santykis atitiko triaso laikotarpio jūros vandenį, o ne uolienas, kuriose fosilijos buvo palaidotos. Tai leidžia manyti, kad individai augo gerdami jūros vandenį ir gyvendami sūriame telkinyje.
Šarvai ir kūno sandara
Gerrothorax maritimus nuo šiandieninių varliagyvių skyrėsi išskirtinai plokščiu, masyviu kūnu ir kietomis kaulinėmis plokštelėmis, tarsi šarvais. Tokia danga galėjo sumažinti vandens įsiurbimą per odą ir reikšti kitokį vandens bei druskų balansą nei daugumos šiuolaikinių varliagyvių.
Geriau išlikęs egzempliorius siekė mažiausiai 73,7 centimetro, nors dalies uodegos slankstelių trūksta. Mokslininkai spėja, kad kūno masė galėjo būti panaši į milžiniškos salamandros, tačiau forma buvo ne pailga, o stambi ir plokščia.
Silpnesnės galūnės ir sunkūs šarvai, pasak autorių, greičiausiai apsunkino judėjimą sausumoje. Tai sustiprina hipotezę, kad šis gyvūnas buvo prisitaikęs prie gyvenimo jūrinėje aplinkoje, o į krantą, jei apskritai išlipdavo, tai darė retai.
Atradimas svarbus ne tik dėl pačios rūšies unikalumo. Jis rodo, kad varliagyvių giminės atstovai praeityje galėjo eksperimentuoti su gyvenimo būdais gerokai plačiau, nei leidžia spręsti dabartinė biologinė įvairovė, o kai kurie prisitaikymai galėjo būti aklavietė, neišlikusi iki šių dienų.
Leave a Reply