Keli šimtai metrų po vandens paviršiumi, šaltuose ir tamsiuose vandenyse į pietryčius nuo Australijos, kasmet vyksta vienas įspūdingiausių giliavandenės faunos reiškinių. Prie povandeninio kalno, vadinamo Patience Seamount, susitelkia milžiniški ungurių būriai.
Mokslininkų vertinimu, piko metu jų gali būti iki 2,8 milijono, o bendra biomasė viršyti 3 500 tonų. Tokie skaičiai reiškia, kad palyginti nedidelė jūros dugno vieta trumpam tampa tikru gyvybės židiniu.
Šie gyvūnai yra krepšiatinkliai unguriai, lotyniškai Diastobranchus capensis. Tyrėjai mano, kad pagrindinė susitelkimo priežastis yra dauginimasis, nes piko metu aptinkami tiek patinai, tiek patelės pažengusios neršto būklės.
„Vienas didžiausių neatsakytų klausimų yra tai, kodėl unguriai pasirenka būtent šį povandeninį kalną, nors netoliese jų yra ir daugiau“, – sakė CSIRO jūrų mokslininkas Benas Scouldingas.
Ką parodė sonarų ir kamerų duomenys
Patience Seamount yra jūrų parko teritorijoje į pietus nuo Tasmanijos, kur giliavandenės ekosistemos saugomos nuo dalies pramoninės veiklos. Apie neįprastai didelius ungurių kiekius žvejai pranešinėjo dar nuo 1980–1990 metų, o pirmieji aiškūs vaizdai buvo užfiksuoti 2007 metais.
Naujesni matavimai, atlikti 2023–2025 metais, leido pirmą kartą tiksliau įvertinti mastą. Komanda naudojo hidroakustiką, o duomenis tikslino povandeninių kamerų vaizdais, kad atskirtų skirtingas žuvis, kurios sonare atrodo panašiai.
Tyrėjai nustatė, kad didžiausias susitelkimas gali driektis maždaug 3 kilometrus į ilgį ir 2 kilometrus į plotį, o į vandens stulpą kilti iki 150 metrų virš dugno. Skaičiuojama, kad nuo kovo iki gegužės ungurių biomasė išauga nuo maždaug 750 iki daugiau nei 3 500 tonų.
Kodėl būtent šis kalnas
Nors povandeniniai kalnai dažnai veikia kaip vietos, kuriose žuvys telkiasi dėl srovių ir maisto, tokio masto koncentracija laikoma reta. Patience Seamount plotas siekia apie 2 kvadratinius kilometrus, tačiau būtent čia būriai kartojasi nuosekliai ir tęsiasi mėnesius.
Vienas iš aiškinimų siejamas su kalno padėtimi netoli žemyninio šelfo, kas gali keisti srovių struktūrą ir gyvūnų migracijos maršrutus. Vis dėlto galutinis atsakymas, kodėl identiško gylio kaimyniniai povandeniniai kalnai nesurenka tokio būrio, kol kas nėra žinomas.
Svarba giliavandenių buveinių apsaugai
Tyrėjai pabrėžia, kad tokie susitelkimai rodo, kaip svarbu saugoti atokias giliavandenes teritorijas, kur apie populiacijų būklę dažnai žinoma nedaug. Patience Seamount anksčiau buvo paveiktas dugninės tralavimo žvejybos, tačiau pastaruoju metu fiksuojami atsigavimo požymiai, įskaitant kai kurių rūšių gausėjimą ir koralų sugrįžimą į anksčiau nuniokotas vietas.
Papildomų klausimų kelia ir patys unguriai: dalis patelių aptinkamos su pažengusiais ikrais, o skrandžiai būna tušti, todėl įtariama, kad prieš nerštą jos gali nustoti maitintis. Tai apsunkina tyrimus, nes nemaitinantys gyvūnai rečiau kimba, o sugauti pavyzdžius analizei tampa sudėtinga.
Mokslininkai tikisi, kad kartotiniai stebėjimai leis suprasti, kada ir kur tiksliai vyksta nerštas, bei kaip būrio dydis kinta bėgant metams. Tokie duomenys svarbūs ne tik biologijai, bet ir jūrų apsaugos sprendimams, nes giliavandenės ekosistemos atsigauna lėtai ir yra itin jautrios trikdžiams.
Leave a Reply