Pasibaigus paskutiniam derliaus nuėmimui daugelis sodininkų daržą palieka ramybėje iki pavasario. Vis dėlto spalis yra vienas tinkamiausių mėnesių pasirūpinti dirvos būkle, nes iki sėjos likęs laikas leidžia pokyčiams vykti palaipsniui. Dažniausiai tokiu metu pasirenkamas dolomitas, naudojamas dirvos rūgštingumui mažinti.
Per rūgšti dirva augalams gali tapti problema net tada, kai ji reguliariai tręšiama. Esant žemesniam pH, dalis maisto medžiagų tampa sunkiau pasisavinamos, o tai atsiliepia augimui ir derliui. Dėl to pirmas žingsnis turėtų būti ne trąšos, o dirvos reakcijos įvertinimas.
Kam naudingas dolomitas
Dolomitas yra natūralus mineralas, kuriame yra kalcio ir magnio junginių. Sodininkystėje jis dažniausiai naudojamas dirvai kalkinti, tai yra kelti pH ir mažinti rūgštingumą. Kartu jis papildo dirvą kalciu ir magniu, kurie svarbūs augalų vystymuisi.
Kalcis siejamas su tvirtesnėmis ląstelių sienelėmis ir geresniu šaknų darbu, o magnis yra chlorofilo dalis, todėl svarbus lapų žaliai spalvai ir fotosintezei. Visgi dolomitas nėra universalus sprendimas kiekvienai lysvei, todėl jo naudojimas turėtų būti paremtas matavimais, o ne įpročiu.
Kada ir kaip berti rudenį
Praktikoje dolomitas dažniausiai barstomas nuo spalio iki lapkričio pradžios, kai lysvės jau sutvarkytos po derliaus. Svarbu, kad žemė nebūtų įšalusi ir nebūtų permirkusi, nes tuomet medžiaga pasiskirsto netolygiai. Rudeninis kalkinimas patogus tuo, kad per žiemą mineralas spėja pradėti veikti.
Dolomitas paprastai veikia lėčiau nei kai kurios kitos kalkinimo priemonės, todėl jam reikia laiko sureaguoti su dirva. Poveikio greitis priklauso nuo dirvos drėgmės, jos mechaninės sudėties ir paties dolomito smulkumo. Būtent dėl šios priežasties rudeninis panaudojimas dažnai laikomas saugesniu prieš pavasario sėją.
Dažniausios klaidos ir kada jo vengti
Didžiausia klaida yra barstyti dolomitą iš akies, neatsižvelgiant į pH ir dirvos tipą. Lengvoms, smėlingoms dirvoms paprastai reikia mažesnių kalkinimo medžiagų normų nei sunkioms, molingoms, todėl per didelė dozė gali per daug pakelti pH. Tokiu atveju dalis mikroelementų augalams tampa prasčiau prieinami.
Dolomitą rekomenduojama tolygiai paskleisti ir lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį, pavyzdžiui, grėbliu. Patogiau tai daryti sausą, nevėjuotą dieną, o dirbant su dulkių turinčiomis medžiagomis verta pasirūpinti kvėpavimo takų apsauga.
Jei dirvos pH jau yra tinkamas, papildomas kalkinimas naudos neduos. Taip pat dolomito paprastai vengiama plotuose, kur planuojami rūgščią terpę mėgstantys augalai, pavyzdžiui, šilauogės. Dar viena svarbi taisyklė yra nejungti kalkinimo iš karto su mėšlo ar amonio formų trąšų naudojimu, nes galima patirti azoto nuostolių ir suprastinti tręšimo efektą.
Norint veikti tiksliai, verta pasidaryti dirvožemio tyrimą arba bent pH testą ir pagal rezultatą pasirinkti priemonę bei normą. Po kelių mėnesių pravartu pH patikrinti dar kartą ir tik tuomet spręsti dėl tolimesnio tręšimo bei sėjomainos. Taip rudeniniai darbai tampa ne papildoma našta, o investicija į stabilesnį pavasario startą.
Leave a Reply