Žmonijos „pasiimamas“ vandens kiekis iš gamtos, ypač žemės ūkyje, gali būti gerokai pervertintas. Mokslininkai pasiūlė naują skaičiavimo būdą ir nustatė, kad kai kurie iki šiol taikyti vertinimai galėjo smarkiai išpūsti realų vandens naudojimą.
Tyrimo, publikuoto žurnale „International Soil and Water Conservation Research“, duomenys iš Čilės rodo, kad tradiciniai skaičiavimai kai kuriais atvejais galėjo būti net 2,7 karto didesni už tikrąjį vandens kiekį, kurį žmogaus veikla „atima“ iš natūralios aplinkos.
Didelė paklaida, anot tyrėjų, pirmiausia kyla dėl to, kaip įprastai skaičiuojamas vadinamasis vandens pėdsakas. Standartinis metodas į vieną skaičių sudeda ir iš upių bei požeminių vandenų paimamą vandenį drėkinimui, ir lietaus vandenį, kurį sulaiko dirvožemis ir sunaudoja augalai.
Tačiau lietus nėra išteklius, kurį naudotų tik žmogus: jei teritorijoje nebūtų ūkininkavimo, tą pačią lietaus drėgmę „pasiimtų“ natūrali augmenija. Todėl mokslininkai siūlo skaičiuoti ne visą upėms ar dirvožemiui tenkančią naštą, o tai, kiek papildomai vandens sunaudojama lyginant su natūraliu ekosistemos scenarijumi.
Kaip keičiasi skaičiavimai
Naujasis metodas remiasi palyginimu: kiek vandens reikia konkrečiai kultūrai ir kiek jo reikėtų natūraliai augmenijai toje pačioje vietoje. Tyrėjai analizavo maždaug 100 rūšių pasėlių, tarp jų kviečius, ryžius, vyšnias, taip pat pušis ir eukaliptus.
Tuomet jų vandens poreikis buvo lyginamas su tuo, kiek vandens reikėtų gerai drėkinamai žolei, augančiai tame pačiame plote. Analizė apėmė 149 savivaldybes penkiuose Čilės regionuose ir rėmėsi meteorologiniais duomenimis, informacija apie pasėlius bei 2021–2022 metų nacionaliniu ūkių surašymu.
Rezultatai parodė, kad daugeliu atvejų papildomas lietaus vandens naudojimas buvo praktiškai nulinis. Tai ypač matyta grūdinių kultūrų grupėje, pavyzdžiui, kviečių ir kukurūzų atveju: jos, anot skaičiavimų, nenaudojo daugiau lietaus vandens nei žolė, kuri natūraliai galėtų augti jų vietoje.
Didžiausia našta – drėkinimas
Tyrėjų vertinimu, žemės ūkis ir miškininkystė analizuotoje Čilės teritorijoje iš natūralios aplinkos per metus paimdavo apie 5 mlrd. kubinių metrų vandens. Didžiausią šios sumos dalį sudarė vanduo, naudojamas dirbtiniam drėkinimui.
Vien ūkiuose dirbtiniam drėkinimui priskirta 99,9 proc. įvertinto vandens paėmimo. Kitaip tariant, pagrindinis „papildomas“ poveikis aplinkai siejamas ne su lietaus vandeniu, o su vandeniu, kurį žmonės nukreipia iš upių ar požeminių šaltinių.
Kodėl išsiskiria miško plantacijos
Kitaip situacija atrodo miško plantacijose. Pušys ir eukaliptai, dažnai auginami medienai ar popieriaus pramonei, gali smarkiai sumažinti vandens nutekėjimą į upes ir dirvožemį, palyginti su vietine augalija.
Pagal tyrėjų prielaidas, plantacijos galėjo sulaikyti iki 26 kartų daugiau lietaus vandens nei riešutmedžių sodai ir iki 50 kartų daugiau nei uogų auginimo plotai.
Įdomu ir tai, kad apie 45 proc. su žmogaus veikla siejamo vandens kiekio tirtame regione (apie 2,2 mlrd. kubinių metrų per metus) buvo susiję su eksportui skirta produkcija. Didžiausia jos dalis, kaip nurodoma, keliavo į Kiniją, antroje vietoje – Jungtinės Valstijos.
Vis dėlto autoriai pabrėžia metodikos ribotumus. Žolė, naudojama kaip natūralios augmenijos atitikmuo, yra supaprastinimas, nes skirtingi ekosistemų tipai – miškai, krūmynai ar pievos – vandens poreikį turi nevienodą, o ne visi ūkiai realiai naudoja maksimalų drėkinimo vandens kiekį.
Leave a Reply