Vyrų ginčas, ar šlapintis sėdint, ar stovint, pagaliau sulaukė mokslininkų dėmesio: eksperimentas rodo, kad sveikiems vyrams didelio skirtumo beveik nėra.
Kolumbijos urologijos tyrėjai atsitiktinės atrankos principu į eksperimentą įtraukė 52 sveikus 18–39 metų vyrus. Kiekvienas dalyvis dviem atskirais kartais šlapinosi kontroliuojamomis sąlygomis – kartą sėdėdamas, kitą kartą stovėdamas, tarp vizitų paliekant bent 24 valandas.
Tyrėjai specialiu prietaisu matavo šlapimo srovės parametrus: didžiausią pasiekiamą srovės greitį, iššlapintą tūrį ir laiką, per kurį pasiekiamas srovės pikas. Toks dizainas leido palyginti tą patį žmogų abiem pozomis, o ne skirtingų įpročių turinčias grupes.
Rezultatai buvo gana „nuobodūs“: nei maksimali šlapimo tėkmė, nei iššlapintas kiekis statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Tai reiškia, kad sveiko žmogaus šlapimo pūslei, tikėtina, nėra esminio skirtumo, kurią pozą pasirinkti.
Kas vis dėlto skyrėsi eksperimente
Tyrėjai pastebėjo vieną išimtį: stovint vidutiniškai prireikė 3,32 sekundės ilgiau, kol srovė pasiekė didžiausią greitį. Šis skirtumas iš pradžių buvo statistiškai reikšmingas.
Tačiau čia yra svarbi detalė – rezultatą iš dalies „patempė“ vienas neįprastai ilgas matavimas. Pašalinus šį išsišokantį atvejį, skirtumas sumažėjo ir nebebuvo statistiškai reikšmingas.
Pati tyrėjų išvada aiški: sveikiems vyrams šlapinimosi poza reikšmingai nepakeitė nei didžiausio srovės greičio, nei iššlapinto tūrio. Vis dėlto autoriai pabrėžė ir ribotumus: 52 dalyviai – nedidelė imtis, todėl mažesnių skirtumų atmesti neįmanoma, be to, nebuvo matuojama, kiek šlapimo lieka pūslėje po pasišlapinimo.
Fizika ir higiena: kodėl sėdėjimas gali būti praktiškesnis
Nors medicininė nauda sveikam vyrui aiškiai neatsiskleidė, fizika pateikia kitą argumentą. Brigham Young universiteto tyrėjai, analizuodami „atšokusių lašų“ problemą, su simuliuotomis srovėmis ir greitaeigėmis kameromis parodė, kad net taikliai nutaikyta srovė gali sukelti nemažai taškymosi.
Skystis, tekėdamas kaip plona srovė, natūraliai tampa nestabilus ir skyla į lašelius, o šiems atsitrenkus į porcelianą ar tualeto vandenį, lašeliai pasklinda įvairiomis kryptimis. Kuo didesnis kritimo atstumas, tuo daugiau energijos smūgiui ir tuo didesnė taškymosi tikimybė.
Šioje vietoje sėdėjimas turi praktišką pliusą: trumpesnis atstumas iki „taikinio“ ir mažiau galimybių purškalui ištrūkti iš klozeto ribų. O norintiems šlapintis stovint, tyrimų kontekste minimas ir paprastas principas – taikymas į porcelianą mažesniu kampu, o ne tiesiai į vandenį, gali mažinti taškymąsi.
Kada sėdėjimas gali padėti ir sveikatai
Egzistuoja situacija, kai sėdima poza gali turėti medicininę prasmę. 2014 metais atlikta 11 tyrimų apžvalga rodė, kad vyrams, turintiems apatinių šlapimo takų simptomų (dažnai siejamų su padidėjusia prostata), sėdint pūslėje gali likti maždaug 25 mililitrais mažiau šlapimo.
Aiškinama, kad sėdint gali lengviau atsipalaiduoti dubens dugno raumenys, todėl šlapintis paprasčiau tiems, kurių srovė silpnesnė ar kurie jaučia, kad šlapimo pūslė nevisiškai išsituština.
Vis dėlto, jei vyras yra sveikas, nei ankstesni tyrimai, nei naujasis eksperimentas nerodo aiškaus medicininio pranašumo vienai pozai. Tad sprendimą dažniausiai lemia patogumas, įpročiai ir tai, ar tualetu dalijamasi su kitais – tuomet higienos argumentas gali tapti svarbiausiu.
Tyrimas publikuotas žurnale „Neurourology and Urodynamics“.
Leave a Reply