Natūralios, žolelinės ar ekologiškos dantų pastos vis dažniau vilioja pažadais būti „sveikesnės“, tačiau tai dar nereiškia geresnės apsaugos dantims. Svarbiausias klausimas renkantis pastą – ar joje yra fluoro.
Kaip pabrėžiama „The Conversation“ publikuotame ėduonies (karieso) specialistės paaiškinime, užrašai „natural“, „herbal“ ar „organic“ ant tūbelės patys savaime neatsako, ar priemonė padės apsaugoti emalį nuo skylučių.
Šie terminai dažnai painiojami, nors reiškia skirtingus dalykus: „natūrali“ paprastai nurodo natūralios kilmės sudedamąsias dalis, „žolelinė“ – augalinius ekstraktus, o „ekologiška“ – gamybą pagal tam tikrus ūkininkavimo standartus. Vis dėlto nė viena iš šių etikečių neįrodo, kad dantų pasta apsaugo nuo ėduonies.
Didelė dalis alternatyvių produktų gali būti be fluoro. Pavyzdžiui, 2021 metų Jungtinėje Karalystėje atliktame tyrime, kuriame vertinta 500 dantų pastų iš 95 prekės ženklų (įskaitant miltelius ar kietas tabletes), beveik trečdalyje fluoro nebuvo, o kai kuriuose produktuose jo kiekis net nebuvo aiškiai nurodytas.
Kodėl fluoras toks svarbus
Ėduonis prasideda tuomet, kai dantų apnašose esančios bakterijos minta su maistu ir gėrimais gaunamu cukrumi. Jos išskiria rūgštis, kurios ardo emalį – kietą išorinį danties sluoksnį – ir ilgainiui gali suformuoti ertmes (skylutes).
Fluoras padeda emaliui atlaikyti rūgščių poveikį ir gali prisidėti prie ankstyvų pažeidimų „sutaisymo“ dar iki susiformuojant skylutei. Šis poveikis pagrįstas ilgamečiais tyrimais.
2019 metų „Cochrane“ apžvalga, apibendrinusi 96 tyrimų rezultatus, parodė, kad dantų valymas fluoro turinčia pasta mažina ėduonies riziką, palyginti su fluoro neturinčiomis pastomis.
Vis dėlto kai kurie žmonės sąmoningai renkasi pastas be fluoro, manydami, kad natūralūs ingredientai savaime yra saugesni ar sveikesni. Specialistai pabrėžia, kad toks pasirinkimas ne visada yra palankus dantų apsaugai.
Ką sako įrodymai apie žolelines pastas
Dalies „natūralių“ burnos priežiūros priemonių sudėtyje būna augalų ekstraktų – pavyzdžiui, žaliosios arbatos, alavijo ar nimbamedžio (neem). Tokie ingredientai gali padėti kontroliuoti bakterijas ir dantenų uždegimą (gingivitą), kuris pasireiškia paraudimu, tinimu ar kraujavimu valantis dantis.
2024 metų ankstesnių tyrimų apžvalga leido manyti, kad kai kurie žoleliniai produktai, ypač burnos skalavimo skysčiai, gali mažinti apnašas ir dantenų uždegimą panašiai kaip įprasti produktai. Tačiau pabrėžiama, kad nemažai tyrimų buvo trumpalaikiai, o metodikos ir rezultatai skyrėsi.
Svarbi detalė: apnašų ar dantenų uždegimo sumažinimas dar nereiškia, kad priemonė apsaugo nuo ertmių. Specialistės vertinimu, šiuo metu nepakanka įrodymų, kad žoleliniai ingredientai galėtų pakeisti fluoro suteikiamą, gerai pagrįstą apsaugą nuo ėduonies.
Tuo pačiu vartotojams nebūtina rinktis „arba–arba“: dantų pasta gali turėti ir augalinių sudedamųjų dalių, ir fluoro.
Kaip praktiškai pasirinkti dantų pastą
Paprčiausias būdas – patikrinti fluoro koncentraciją ant pakuotės. Straipsnyje pateikiamos Jungtinės Karalystės NHS rekomendacijos: suaugusiesiems – ne mažiau kaip 1 350 dalelių milijonui (ppm) fluoro turinti pasta.
Vaikams rekomenduojamas fluoro kiekis priklauso nuo amžiaus ir naudojamo pastos kiekio. NHS nurodo, kad vaikams iki trejų metų rekomenduojama bent 1 000 ppm (labai mažas kiekis ant šepetėlio), 3–6 metų vaikams – žirnio dydžio porcija su 1 000–1 500 ppm, o nuo septynerių – 1 350–1 500 ppm.
Taip pat svarbi ir pati rutina: dantis rekomenduojama valytis du kartus per dieną apie dvi minutes, ypač prieš miegą. Po valymo patariama pastą išspjauti, bet neskubėti iš karto skalauti vandeniu – taip fluoras ilgiau išlieka ant dantų.
Išvada paprasta: „natūralus“ užrašas ant pakuotės nėra apsaugos nuo ėduonies įrodymas. Kad ir kokių papildomų ingredientų būtų sudėtyje, tinkamas fluoro kiekis išlieka vienas paprasčiausių ir ekonomiškiausių būdų saugoti dantis.
Leave a Reply