Kinijos akcijų rinkos lapkritį pradėjo atšokimu po ypač prasto laikotarpio, per kurį iš biržų vertės galėjo „išgaruoti“ net 3,5 trln. JAV dolerių. Vis dėlto investuotojų nuotaikos tebėra trapios, o dalis analitikų abejoja, ar valdžios priemonės sprendžia tikrąsias problemų priežastis.
Spalį indeksas CSI 300 smuko 8,5 proc. – tai buvo blogiausias mėnuo nuo 2016 metų pradžios, o 12 savaičių kritimų serija nustumė indeksą į vadinamosios meškų rinkos zoną. Tuo metu „Shanghai Composite“ lapkričio 3 dieną pasiekė žemiausią lygį per daugiau nei metus.
Metų pradžioje vaizdas buvo visai kitoks: iki liepos Kinijos indeksai fiksavo rekordus, o augimą daugiausia tempė pažangių technologijų bendrovės – ypač susijusios su dirbtiniu intelektu ir robotika. Tačiau euforiją pakeitė staigus nuosmukis, išryškinęs rizikas, kurios kaupėsi sparčiai brangusiame sektoriuje.
Kaip savo analizėje skaičiavo naujienų agentūra „Reuters“, per mažiau nei keturis mėnesius technologijų lyderius apimantis indeksas STAR50 nukrito apie 40 proc., o tai, vertinama pinigais, galėjo reikšti maždaug 480 mlrd. JAV dolerių vertės sumažėjimą. Kritimas palietė ir atskiras įmones – pavyzdžiui, robotų gamintojo „Unitree“ akcijos neteko maždaug pusės vertės.
Nuo technologijų bumo iki burbulo baimių
Kinijos valdžia, ieškodama būdų skatinti silpstančios ekonomikos augimą, daug vilčių siejo su investicijomis į modernias technologijas. Dirbtinio intelekto plėtra ir jai reikalinga infrastruktūra reikalauja didžiulio kapitalo, todėl rinkoje greitai atsirado ir spekuliacijos požymių.
Siekiant įlieti daugiau kapitalo į akcijų rinką, Pekinas mėgino aktyvinti ir gyventojų santaupas. Nurodoma, kad Kinijos namų ūkių indėliai bankuose gali siekti 173–176 trln. juanių (apie 26 trln. JAV dolerių), tad akcijų rinka valdžiai tapo viena iš potencialių „kanalų“ ekonomikai gaivinti.
Augant karštligiškam pirkimui, rodikliai darėsi sunkiai pateisinami fundamentaliai: STAR50 kainos ir pelno santykis (P/E) priartėjo prie 250. Tai reiškė, kad investuotojai mokėjo beveik 250 juanių už kiekvieną juanį metinio pelno, tenkančio akcijai – gerokai daugiau nei įprasta brandesnėse rinkose.
Prie nuotaikų pasikeitimo prisidėjo ir dideli svyravimai JAV technologijų sektoriuje: spalį ryškiai krito tokių bendrovių kaip „Amazon“, „Google“, „Meta“, „Nvidia“ ar „Intel“ akcijos. Abiejose Ramiojo vandenyno pusėse išryškėjo panašus klausimas – investicijos į DI brangios, o jų atsiperkamumas ne visada aiškus.
Valstybės įsikišimas: „nacionalinė komanda“ ir likvidumo priemonės
Kinijos rinkai būdingas ryškesnis valdžios vaidmuo. Tekste aprašoma praktika, kai su valdžia siejami subjektai, kartais vadinami „nacionaline komanda“, aktyviai perka ir parduoda akcijas, siekdami paveikti rinkos kryptį ir stabilumą.
Rudenį skelbta, kad valstybinės įmonės ir su valdžia susiję investiciniai fondai į rinką nukreipė apie 25,5 mlrd. JAV dolerių, pirkdami, be kita ko, ETF fondų vienetus. Vis dėlto, lyginant su kritimo mastu, šios priemonės ilgalaikio efekto iš karto nesukūrė.
Ryžtingesni žingsniai įvyko lapkričio pradžioje. Lapkričio 2 dieną surengtas Kinijos liaudies banko ir vertybinių popierių priežiūros institucijos susitikimas su bankais ir maklerio įmonėmis, o kitą dieną centrinis bankas atliko 100 mlrd. juanių (apie 14,9 mlrd. JAV dolerių) vertės apsikeitimo (swap) operaciją, skirtą didinti rinkos likvidumą.
Tą patį laikotarpį lydėjo ir įmonių pranešimai apie akcijų supirkimus bei dividendų planus. Pavyzdžiui, atminties lustų gamintojas CXMT paskelbė apie galimą akcijų supirkimą už 2,5–5 mlrd. juanių, o „Dongshan Precision Manufacturing“ akcininkai įsipareigojo iki metų pabaigos skirti ne mažiau kaip 1 mlrd. juanių dividendams ir supirkimui.
Atšokimas įvyko, bet ar jis tvarus?
Rinka į naujienas sureagavo teigiamai: lapkričio 4 dieną indeksai CSI 300 ir „Shanghai Composite“ pakilo daugiau nei 2 proc., o STAR50 ūgtelėjo beveik 10 proc. – tai buvo geriausia jo sesija nuo liepos.
Nuotaikas papildomai paveikė ir JAV tarpinių rinkimų rezultatai: dalis Kinijos investuotojų tikėjosi, kad Kongreso kontrolės pasikeitimai gali reikšti labiau nuspėjamą JAV politiką. Tačiau pabrėžiama, kad tai savaime nereiškia automatinio prekybos ar technologinių ribojimų Kinijai švelnėjimo.
Didžiausias klausimas – kiek ilgai pavyks išlaikyti pasitikėjimą. Net ir po atšokimo dalis rinkos dalyvių Pekino veiksmus vertina kaip bandymą stabdyti nuostolius, o ne sukurti tvirtą augimo pagrindą.
Tekste akcentuojama, kad Kinijos ekonomikos „fundamentai“ išlieka silpni: nekilnojamojo turto sektoriaus krizė, vietos valdžios skolos, finansų sistemos problemos ir vangi vidaus paklausa niekur nedingo. Tai reiškia, kad net ir aktyviai remiant akcijų rinką, didesni iššūkiai gali sugrįžti, jei nebus sprendžiamos struktūrinės priežastys.
Leave a Reply