Lenkija per Antrąjį pasaulinį karą sugebėjo išgelbėti savo aukso atsargas nuo nacistinės Vokietijos, tačiau kartu neteko realios galimybės jomis laisvai disponuoti. 1939 metų rugsėjį šalies aukso rezervai leidosi į dramatišką kelionę per Europą, o vėliau atsidūrė skirtingų valstybių ir bankų kontrolėje.
Kaip rašo portalas WNP, ši istorija šiandien vėl įgauna aktualumo, nes Lenkijos nacionalinis bankas (NBP) yra sukaupęs gerokai didesnį aukso kiekį nei tarpukariu, o didžioji jo dalis laikoma užsienyje.
Prieš pat karą Banko Polskiego rezervai buvo vertinami 463,6 mln. zlotų, o skaičiuojant aukso kiekį šaltiniuose minimi skirtingi duomenys – nuo 79,5 iki 95 tonų. Dauguma aukso buvo laikoma šalies viduje, dalis – užsienio depozituose.
Šiandien NBP turi 700 tonų aukso, kurio vertė siekia apie 356 mlrd. zlotų, ir pagal rezervų dydį Lenkija minima tarp didžiausių pasaulyje. Tačiau istorinis precedentų rinkinys primena: turėti aukso neužtenka – krizės metu svarbu ir tai, kas kontroliuoja prieigą prie jo.
1939 metų evakuacija: 1 208 dėžės ir lenktynės su laiku
Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 metų rugsėjį, šalies valdžia ir svarbiausios institucijos pradėjo trauktis iš Varšuvos. Kartu imtasi sprendimo evakuoti aukso atsargas – iš pradžių siekta jas perkelti toliau nuo fronto, į rytus.
Auksas iš Varšuvos banko saugyklų buvo gabenamas į Liubliną, vėliau – dar toliau į rytus. Keliuose tvyrojo chaosas: judėjo ir kariuomenė, ir civiliai, trūko degalų, dalis transporto priemonių buvo prastos būklės, o kolonos patyrė oro antskrydžių grėsmę.
Galiausiai netoli sienos su Rumunija buvo sutelkta apie 75 tonas aukso, sukrauto į 1 208 dėžes. Perkrovus krovinį į geležinkelio vagonus, prasidėjo diplomatinė operacijos dalis – reikėjo Rumunijos leidimo tranzitui.
Rumunija sutiko praleisti krovinį, tačiau iškėlė sąlygą, kad visa operacija jos teritorijoje turi būti užbaigta per 48 valandas. Auksas buvo nugabentas į Konstancos uostą, iš kur tanklaiviu „Eocone“ pasiekė Stambulą, o vėliau – per Turkiją ir tuometinį prancūzų valdomą Artimųjų Rytų regioną – galiausiai nukeliavo į Prancūziją. 1939 metų spalio 5 dieną jis jau buvo Prancūzijoje.
Prancūzijos kapituliacija: auksas iškeliavo į Afriką be lenkų sutikimo
1940 metų birželį kapituliavus Prancūzijai, lenkų aukso situacija vėl tapo kritinė. Lenkijos pusė siekė perkelti atsargas į Jungtines Valstijas, tačiau Prancūzijos valdžia ėmėsi veiksmų pagal savo planą.
Tuomet, pasikeitus politinei valdžiai Paryžiuje, lenkų auksas buvo pakrautas į prancūzų laivą ir vietoje kelionės į Ameriką nukreiptas į Kasablanką, o vėliau – į Dakarą. Netrukus atsargos atsidūrė ir dar toliau nuo Europos – Kayes vietovėje (dabartiniame Malyje), kur jas kontroliavo Viši režimas.
Tai reiškė, kad nors auksas nebuvo perimtas vermachto, Lenkijos institucijos praktiškai prarado galimybę pačios spręsti, kur ir kaip jį naudoti. Šis epizodas dažnai įvardijamas kaip momentas, kai „išgelbėtas“ turtas tapo sunkiai pasiekiamas jo savininkui.
Vėliau prasidėjo ilgas teisinis ir diplomatinis ginčas. Vienas žingsnių buvo bylinėjimasis JAV, dėl kurio kaip užtikrinimo priemonė buvo blokuoti prancūzų depozitai Niujorke. Taip pat buvo svarstomi ir jėgos scenarijai, tačiau realiai aukso tai negrąžino.
Kur atsidūrė auksas ir ką Lenkija prarado
1941 metais Laisvosios Prancūzijos lyderis Charles’is de Gaulle’is deklaravo, kad lenkų auksas turėtų būti grąžintas teisėtiems savininkams, tačiau tai nereiškė greito sprendimo – karo realybė ir kontrolė teritorijose vis dar ribojo galimybes.
Galiausiai 1944 metų pavasarį auksas buvo pervežtas iš Kayes į Dakarą, o iš ten amerikiečių laivais – į bankų saugyklas Niujorke, Londone ir Otavoje. Tačiau net ir pasibaigus karui visos kontrolės Lenkija neatgavo iš karto.
1946 metais aukso disponavimas perėjo Lenkijos laikinosios vyriausybės rankoms, bet rezervai dar kurį laiką liko Vakarų bankuose ir tapo pokario atsiskaitymų dalimi. Vienas reikšmingų epizodų – susitarimas su Jungtine Karalyste, kai dalis įsipareigojimų buvo dengiami ir aukse laikytomis atsargomis Bank of England.
Pasak Lenkijos istorikų ir institucijų vertinimų, komunistinė valdžia galėjo perimti tik dalį tarpukario aukso, o tikslūs galutiniai skaičiai nėra iki galo aiškūs dėl nebaigtos inventorizacijos ir fragmentiškų dokumentų.
Šiandienos kontekstas: 700 tonų aukso ir depozitai užsienyje
Šiuolaikinė Lenkija turi nepalyginamai didesnį aukso rezervą – 700 tonų. Pagal viešai skelbtą suvestinę 2025 metų gruodžio 31 dienai, apie 105 tonas buvo laikoma šalies viduje, daugiau nei 195 tonas – JAV Federalinio rezervo banke Niujorke, o per 250 tonų – Anglijos banke Londone.
Toks modelis nėra išskirtinis – daugelis valstybių dalį aukso laiko užsienio finansų centruose. Vis dėlto istorija primena, kad geopolitinių krizių metu vien logistika ir saugumas negarantuoja svarbiausio dalyko – laisvos prieigos prie nuosavų rezervų.
Dėl to tarpukario ir karo metų Lenkijos aukso kelionė dažnai pristatoma kaip praktinė pamoka: aukso rezervų dydis svarbus, bet ne mažiau svarbu, kur jie laikomi, kokios teisinės sąlygos taikomos ir kaip užtikrinama kontrolė ekstremaliomis aplinkybėmis.
Leave a Reply