JAV finansinių technologijų bendrovės „Tassat“ ir „Lynq“ stiprina bendradarbiavimą, siekdamos iš esmės modernizuoti tarpbankinių atsiskaitymų infrastruktūrą. Pagrindinė idėja paprasta: pinigai tarp institucijų turi judėti realiuoju laiku, o ne laukti darbo dienos pabaigos ar kelių dienų „langų“.
Tokie projektai atsiranda tuo metu, kai bankai ir didieji rinkos dalyviai vis dažniau spaudžiami mažinti riziką, susijusią su ilgu atsiskaitymo laiku, ir didinti kapitalo panaudojimo efektyvumą. Šiame kontekste realaus laiko atsiskaitymai ir programuojamas turto judėjimas tampa ne teorija, o praktiniu konkurenciniu pranašumu.
Realaus laiko atsiskaitymai ir rizikos mažinimas
Tradicinėse rinkose atsiskaitymo vėlavimas reiškia, kad sandorio šalys laikinai prisiima kredito ir įvykdymo riziką, o dalis lėšų „įšąla“ kaip užstatai ir rezervai. Kuo greičiau įvyksta galutinis atsiskaitymas, tuo mažesnė grandininė rizika ir tuo mažesni reikalavimai užtikrinimui.
„Tassat“ ir „Lynq“ akcentuoja, kad infrastruktūra, leidžianti atsiskaityti beveik akimirksniu, gali būti pritaikoma instituciniams scenarijams, kuriuose svarbiausia yra patikimumas, audituojamumas ir aiški atitiktis. Tai ypač aktualu tada, kai bankai ieško būdų, kaip skaitmenizuoti pervedimus nepaaukojant kontrolės mechanizmų.
Kas keičiasi, kai atsiskaitymas vyksta grandinėje
Didžiausias pokytis yra tas, kad atsiskaitymo procesas gali būti vykdomas vienoje technologinėje terpėje, kurioje įmanoma tiksliai apibrėžti taisykles, teises ir apribojimus. Tokia architektūra leidžia kurti sprendimus, kai atsiskaitymas, ataskaitų generavimas ir tam tikri rizikos valdymo veiksmai tampa labiau automatizuoti.
Vienas dažniausiai minimas pažadas instituciniams dalyviams yra galimybė sumažinti „trintį“ tarp mokėjimų, turto perleidimo ir likvidumo valdymo. Praktikoje tai reiškia mažiau rankinio derinimo, mažiau tarpinių etapų ir aiškesnę operacijų seką nuo inicijavimo iki galutinio įvykdymo.
Kodėl dėmesys krypsta į „Avalanche“
„Tassat“ ir „Lynq“ pasirenka „Avalanche“ infrastruktūrą kaip techninį pagrindą, akcentuodami našumą ir galimybę kurti institucijoms pritaikomas grandines su aiškiai apibrėžtais veikimo parametrais. Tokiems projektams paprastai svarbu, kad sprendimas būtų prognozuojamas, lengviau valdomas ir pritaikomas atitikties reikalavimams.
Tuo pačiu rinkoje ryškėja tendencija finansų institucijoms ieškoti modelių, kurie primena pažįstamą veiklos logiką, bet suteikia modernesnes atsiskaitymo savybes. Dėl to vis dažniau kalbama apie „leidžiamas“ arba institucijoms skirtas aplinkas, kur prieigos ir dalyvavimo taisyklės nustatomos iš anksto.
„Jei norime, kad institucinis atsiskaitymas veiktų realiuoju laiku, turime pergalvoti pačią infrastruktūrą, o ne tik pagreitinti senus procesus“, – sakė vienas projekto atstovų diskusijoje apie sprendimo kryptį.
Vis dėlto „Tassat“ ir „Lynq“ atvejis nėra vien technologinė istorija: institucinis pritaikymas priklausys ir nuo reguliacinio aiškumo, integracijos su esamomis bankų sistemomis bei rinkos dalyvių pasitikėjimo. Artimiausiu metu būtent realūs diegimo scenarijai parodys, ar realaus laiko atsiskaitymai grandinėje taps nauju standartu, ar liks nišiniu sprendimu.
Leave a Reply