Europos Sąjungos Teisingumo Teismas balandžio 30 dieną priėmė sprendimą byloje dėl būsto paskolų, kurios iš pradžių buvo suteiktos zlotais, o vėliau, pasirašius aneksą, konvertuotos į Šveicarijos frankus. Teismas pasisakė atsargiai: vien tai, kad aneksas pripažįstamas nesąžiningas ar negaliojantis, savaime nereiškia, kad turi būti panaikinta ir visa kredito sutartis.
Byla svarbi gana siaurai skolininkų grupei, tačiau jos išaiškinimai gali tapti papildomu orientyru nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems vartotojų ginčus su bankais. Pagrindinis klausimas buvo paprastas: ar, pašalinus neteisėtas anekso nuostatas, sutartis turi grįžti į pirminę būseną, ar vis dėlto būtina ją naikinti nuo pradžių.
Nacionalinis teismas kėlė abejonių, ar vien anekso panaikinimas pakankamai užtikrina vartotojo apsaugą ir vadinamąjį atgrasomąjį efektą, kurio siekia ES vartotojų teisės normos. Kitaip tariant, ar bankui pakanka „prarasti“ tik aneksą, jei pirminė sutartis lieka galioti be didesnių pasekmių.
Ką iš esmės pasakė TSUE?
TSUE nurodė, kad aneksas su nesąžiningomis sąlygomis gali būti vertinamas taip, tarsi jo nebūtų buvę, tačiau tai automatiškai nereiškia visos sutarties negaliojimo. Teismas pabrėžė, jog sprendimą, ar būtina naikinti visą sutartį, turi priimti nacionalinis teismas, įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes.
Esminis kriterijus – ar, pašalinus neteisėtas sąlygas, realiai atkuriama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra ir užtikrinama veiksminga vartotojo apsauga. Kartu teismas priminė, kad ES teisė siekia ne tik apginti vartotoją, bet ir užkirsti kelią praktikai, kai nesąžiningos sąlygos vartojamos „be realios kainos“ verslui.
„Jeigu aneksas turi nesąžiningų sąlygų, jis turi būti vertinamas taip, lyg niekada nebūtų egzistavęs, o situacija – taip, tarsi jis nebuvo sudarytas“, – sakė advokatė Karolina Pilawska.
Pasak jos, sprendimas neapsiriboja vien techniniu anekso išėmimu iš sutarties: nacionalinis teismas privalo patikrinti, ar grįžimas prie pirminių sąlygų iš tiesų apgina vartotoją. Tai reiškia, kad tam tikrais atvejais teismui gali tekti vertinti ir pirminės sutarties nuostatas pagal vartotojų apsaugos standartus.
Ar galima ginčyti visą sutartį?
Sprendime atsiradęs akcentas dėl pusiausvyros ir atgrasomojo efekto paliko erdvės skirtingoms interpretacijoms. Vartotojų atstovai mato galimybę dažniau kelti klausimą, ar ir pirminėje sutartyje nėra nuostatų, kurios pažeidžia vartotojo interesus, net jei frankų elementas atsirado tik vėliau per aneksą.
Praktinė pasekmė skolininkams gali būti tokia: kai kuriose bylose teismas gali apsiriboti anekso panaikinimu ir grąžinti sutartį į pradinę versiją, o kitose – jei pusiausvyros atkurti nepavyksta – svarstyti platesnes gynimo priemones. Tačiau tai nėra automatinis kelias į visos sutarties pripažinimą negaliojančia.
„Vien grįžimas prie senos sutarties nereiškia, kad ji automatiškai atitinka teisę – nacionalinis teismas turi tai įvertinti kiekvienu atveju“, – sakė Karolina Pilawska.
Bankų pozicija: pirminė sutartis turėtų likti galioti
Bankų sektoriaus atstovai sprendimą vertina kaip signalą, kad teismai pirmiausia turėtų siekti išsaugoti pirminę sutartį, jei problema kilo tik dėl vėliau pasirašyto anekso. Jų argumentas – pirminėje zlotų sutartyje dažnai nebūna tų pačių perskaičiavimo mechanizmų, kurie tapo ginčų dėl frankų kreditų pagrindu.
„Pirminėje sutartyje nėra perskaičiavimo komponento, todėl jos negalima laikyti savaime ydinga vien dėl vėlesnio anekso“, – sakė Lenkijos bankų asociacijos vadovas Tadeuszas Białekas.
Jo teigimu, tokių konvertavimo atvejų apskritai buvo palyginti nedaug, o sprendimą keisti valiutą daugeliu atvejų inicijavo patys klientai, siekę mažesnių įmokų dėl tuomet palankaus franko kurso. Vis dėlto galutinį žodį konkrečiose bylose ir toliau turės nacionaliniai teismai, kurie privalės suderinti vartotojo apsaugą su sutarties stabilumo principu.
Leave a Reply