Žiedinė sankryža daugeliui vairuotojų atrodo kaip išskirtinė eismo vieta su atskiromis taisyklėmis, tačiau iš esmės joje galioja tie patys principai kaip ir bet kurioje kitoje sankryžoje. Daugiausia painiavos kyla dėl klausimo, ar galima išvažiuoti iš žiedo tiesiai iš kairės, vidinės juostos.
Tokiose situacijose dažnai įvyksta konfliktai, kai vienas automobilis važiuoja išorine, dešine juosta, o kitas bando pasukti į išvažiavimą iš vidinės juostos. Vairuotojai neretai mano, kad pakanka įjungti posūkio signalą, tačiau tai savaime nesuteikia pirmumo ir neįpareigoja kitų staiga trauktis.
Jei išvažiuojant iš žiedo iš vidinės juostos kertama išorinė juosta, tai laikoma persirikiavimu arba eismo juostos keitimu. Tokiu atveju vairuotojas privalo įsitikinti, kad manevras saugus, ir praleisti transporto priemones, kurios jau važiuoja ta juosta, į kurią ketinama įvažiuoti.
Praktikoje tai reiškia paprastą dalyką: techniškai išvažiuoti iš žiedo iš kairės juostos gali būti įmanoma, tačiau tik tada, kai netrukdoma išorine juosta važiuojančiam eismui. Jei išorinėje juostoje yra automobilis, bandymas „nukirsti“ iki išvažiavimo dažnai baigiasi susidūrimu ir atsakomybe tam, kuris keitė juostą.
Saugiausia rekomendacija kasdieniam eismui išlieka konservatyvi: važiuojant į pirmą ar antrą išvažiavimą dažniau rinktis išorinę juostą, o planuojant posūkį į kairę ar apsisukimą iš anksto persirikiuoti į vidinę. Artėjant prie reikiamo išvažiavimo verta laiku grįžti į išorinę juostą, kad išvažiavimas vyktų nekertant kito automobilio trajektorijos.
Šis principas ypač svarbus intensyvaus eismo metu, kai žiede susidaro srautai ir tarpai persirikiavimui tampa labai trumpi. Tokiose sąlygose bandymas išvažiuoti tiesiai iš kairės juostos dažniau didina riziką, o ne sutaupo laiko, todėl vienas neteisingas sprendimas gali kainuoti brangiai ir finansiškai, ir saugumo prasme.
Leave a Reply