Prancūzijos radikaliosios kairės lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas paskelbė sieksiąs prezidento posto 2027 metais, tačiau jo žinia kairiajame politiniame spektre nesulaukė vieningo palaikymo. Dalis socialistų, žaliųjų ir kitų kairiųjų jėgų viešai suabejojo, ar ketvirtas bandymas gali suvienyti rinkėjus ir atverti kelią į antrąjį turą.
Méchlenchonas yra ilgametis politikas ir partijos La France insoumise veidas, tačiau ankstesniuose prezidento rinkimuose jam pritrūko balsų patekti į finalinį etapą. Kritikai primena ir tai, kad pastaraisiais metais jis ne kartą buvo užsiminęs, jog jo kandidatura esą bus paskutinė, todėl naujas sprendimas daliai kairiųjų tapo papildomu dirgikliu.
„Politikoje yra ne vien Jeanas-Lucas Mélenchonas“, – sakė socialistų parlamentaras Jérôme’as Guedj, komentuodamas naujieną nacionalinėje televizijoje.
Socialistų partijos vadovybė ir kai kurie centro kairės atstovai Mélenchono kandidatūrą vadina prastu signalu prieš 2027 metų kovą, nes ji, jų manymu, didina susiskaldymą. Viešose diskusijose kartojama, kad daliai nuosaikesnių rinkėjų Mélenchonas yra pernelyg poliarizuojantis, o tai gali tapti patogia situacija kraštutinei dešinei.
Ši įtampa išryškėjo ir savivaldos rinkimų kontekste, kur vietinės sąjungos su La France insoumise kai kur sulaukė kritikos iš centro kairės politikų. Pasak jų, trumpalaikiai susitarimai savivaldoje ne visada virsta tvariu nacionaliniu projektu, ypač kai kairėje nėra aiškaus bendro lyderio ir vienos programinės krypties.
Kairieji ieško vieno kandidato
Po Mélenchono pareiškimo kairiosios jėgos, kurios nėra susijusios su La France insoumise, ėmė aktyviau svarstyti pirminių rinkimų idėją. Paryžiuje surengtame renginyje, skirtame Populiariojo fronto 90-osioms metinėms, dalis politikų ragino siekti tikros vienybės ir bendro kandidato, kurį išrinktų kairiųjų pirminiai rinkimai.
Iniciatyvos šalininkai teigia, kad pirminiai rinkimai galėtų tapti instrumentu suvaldyti ambicijas ir sumažinti riziką, jog kairės balsai vėl išsiskaidys. Tokia taktika Prancūzijos politikoje jau naudota, tačiau jos sėkmė priklauso nuo dalyvių pasirengimo pripažinti rezultatą ir palaikyti laimėtoją net ir pralaimėjus vidinę konkurenciją.
„Šie pirminiai rinkimai nėra miražas. Mes pasirengę ir galime mobilizuoti milijonus rinkėjų“, – sakė buvusi kandidatė į premjeres Lucie Castets.
Apie vienybę kalba ir kiti potencialūs kandidatai, tarp jų François Ruffinas, kuris viešai akcentuoja poreikį kurti platesnę koaliciją. Žaliųjų lyderystė taip pat skelbia, kad didelė jų rinkėjų dalis norėtų bendros kandidatūros, išrinktos per pirminį balsavimą, nes tai esą suteiktų daugiau legitimumo nei uždaros partijų derybos.
Kodėl Mélenchono kandidatūra kelia ginčus?
Prancūzijos prezidento rinkimų sistema ypač baudžia susiskaldymą, nes į antrąjį turą patenka tik du kandidatai. Dėl to kairėje nuolat grįžtama prie klausimo, ar verta remtis ryškia, bet poliarizuojančia figūra, ar geriau ieškoti kompromisinio kandidato, galinčio pritraukti platesnį elektoratą ir antrajame ture.
Prie diskusijų prisideda ir sociologiniai signalai: apklausose vertinamas ne tik palaikymas, bet ir nepalankumas kandidatams, kuris gali būti kritinis faktorius antrajame ture. Dalis kairės politikų tvirtina, kad Mélenchono aukštas atmetimo lygis apsunkintų strategiją „prieš kraštutinę dešinę“, kuri Prancūzijoje dažnai remiasi platesniu politiniu frontu.
Kol kas neaišku, ar Mélenchonas sutiktų dalyvauti bendruose kairiųjų pirminiuose rinkimuose, ar eis atskiru keliu. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad 2027 metų kampanija kairėje prasideda ne nuo vienybės demonstravimo, o nuo ginčo dėl lyderystės ir rinkimų strategijos.
Leave a Reply