Ekstremalus karštis Europoje vis dažniau tampa ne tik nepatogumu, bet ir realia profesine rizika: pasak Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros, didelėje temperatūroje dirba maždaug kas penktas ES darbuotojas. Augant karščio bangų dažniui, nukenčia ir žmonių sveikata, ir bendras ekonomikos produktyvumas.
Daugiausia rizikuoja tie, kurie dirba lauke arba prastai vėdinamose, įkaitusiose patalpose. Žemės ūkis ir statybos dažniausiai įvardijami kaip labiausiai karščiui pažeidžiami sektoriai, tačiau vis dažniau sutrikimai paliečia ir transportą, gamybą, energetiką, turizmą bei skubiosios pagalbos tarnybas.
Kas labiausiai atsiduria karščio zonoje
Eurofound 2024 metų Europos darbo sąlygų tyrimas rodo, kad su aukšta temperatūra bent ketvirtį darbo laiko susiduria 68 proc. žemės ūkio darbuotojų ir 52 proc. statybininkų. Panašūs rodikliai fiksuojami ir pramonėje bei transporte, kur tokią riziką nurodo apie trečdalis darbuotojų.
Tyrimas taip pat atskleidžia ilgalaikę tendenciją: darbuotojų, kurie karštyje praleidžia nuo ketvirčio iki trijų ketvirčių darbo laiko, dalis išaugo nuo 13 proc. 1995 metais iki 21 proc. 2024 metais. Tai rodo, kad karštis iš epizodinės problemos tampa vis labiau įprastu darbo aplinkos veiksniu.
Pagal profesijas labiausiai išsiskiria kvalifikuoti žemės ūkio darbuotojai: 72 proc. jų teigia dažnai dirbantys aukštoje temperatūroje. Po jų seka amatininkai ir statybų specialistai, taip pat įrenginių ir mašinų operatoriai bei nekvalifikuotą darbą dirbantys žmonės, kurių darbas neretai susijęs su fiziniu krūviu ir ribotomis galimybėmis vėsintis.
Kodėl karštis pavojingas sveikatai
EU-OSHA pabrėžia, kad ilgalaikis darbas karštyje didina dehidratacijos, šilumos išsekimo ir šilumos smūgio riziką, o kartu gali paaštrinti širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos ligas. Aukšta temperatūra mažina dėmesio koncentraciją ir pailgina reakcijos laiką, todėl didėja nelaimingų atsitikimų tikimybė.
Rizikos pobūdis skiriasi pagal veiklą. Žemės ūkio ir miškininkystės darbuotojams papildomą grėsmę kelia su klimato kaita siejamas didėjantis erkių platinamų ligų paplitimas, alergenai ir oro tarša, o statybose karštį sustiprina miestų šilumos salų efektas, kai asfaltas ir betonas temperatūrą pakelia aukščiau nei aplinkinėse teritorijose.
Skubiosios pagalbos darbuotojai dažnai dirba sudėtingiausiomis sąlygomis tada, kai rizika didžiausia: karščio bangų metu išauga iškvietimų skaičius, o gelbėjimo darbai neretai atliekami su apsaugine apranga, kuri riboja natūralų kūno vėsinimą.
Kaina ekonomikai ir ką daro valstybės
„Allianz Trade“ analizė teigia, kad temperatūrai perkopus apie 30 laipsnių ribą, produktyvumo nuostoliai ima augti gerokai sparčiau ir tampa struktūriniu ekonomikos augimo stabdžiu. Praktikoje tai reiškia, kad kai kuriuos darbus tenka lėtinti ar stabdyti karščiausiomis valandomis, keisti pamainų grafikus ir didinti pertraukas.
Šiluma trikdo ir platesnę ekonomiką: gamyboje auga vėsinimo sąnaudos, transporte galimi vėlavimai dėl įkaitusios infrastruktūros, o energetikoje didėja elektros paklausa vėsinimui tuo metu, kai dalies elektrinių efektyvumas mažėja dėl šiltesnio aušinimo vandens. Žemės ūkyje karštis ir sausros didina prastesnio derliaus tikimybę, o tai gali kelti spaudimą maisto kainoms.
Eurostato duomenimis, žemės ūkis 2024 metais sudarė apie 1,2 proc. ES bendrojo vidaus produkto, tačiau kai kuriose šalyse jo svoris didesnis. Europos Komisija nurodo, kad statybų sektorius sukuria apie 9 proc. ES bendrojo vidaus produkto ir įdarbina apie 18 mln. žmonių, todėl bet koks veiklos ribojimas dėl karščio turi apčiuopiamą poveikį.
Pastarosios karščio bangos Europoje vėl suaktyvino diskusijas dėl aiškesnių darbuotojų apsaugos taisyklių. Kai kurios valstybės taiko arba aktyvuoja priemones, ribojančias darbą lauke karščiausiomis valandomis, trumpina pamainas ir įpareigoja darbdavius užtikrinti vandenį, pavėsį bei papildomas poilsio pertraukas.
Europos profesinių sąjungų konfederacija ragina Europos Komisiją svarstyti privalomas ES masto taisykles, kurios apimtų darbo temperatūros ribas, apmokamas vėsinimosi pertraukas ir garantuotą prieigą prie geriamojo vandens. Tokie siūlymai grindžiami argumentu, kad skirtingos nacionalinės praktikos palieka dalį darbuotojų nepakankamai apsaugotus.
Leave a Reply