Matematikai vis dažniau tvirtina, kad santykių eigą galima aprašyti panašiai kaip kitus sudėtingus procesus, o tam pasitelkiama dinaminių sistemų teorija. Profesoriaus Laurent Pujo-Menjouet iš Claude’o Bernardo universiteto Lione vadovaujama tarptautinė komanda kuria modelius, kurie leidžia išskirti rizikos zonas porų santykiuose.
Šių tyrimų idėja kilo iš klasikinių populiacijų augimo modelių, kurie aiškina, kaip sistemos stiprėja arba nyksta pasiekus tam tikrą slenkstį. Panašus principas pritaikomas ir porai: jei tarpusavio ryšio stiprumas ilgesnį laiką nukrenta žemiau kritinės ribos, didėja tikimybė, kad santykiai ims krypti į išsiskyrimą.
„Kaip galime prognozuoti populiacijos augimą ar rūšies nykimo grėsmę, taip galime modeliuoti ir jausmų pokyčius poroje“, – sakė Laurent Pujo-Menjouet.
Mokslininkai pabrėžia, kad tikslas nėra nuspėti, su kuo žmogus įsimylės, o suprasti, kodėl vienos poros išlieka stabilios net po sukrėtimų, o kitos palaipsniui tolsta. Modeliuose remiamasi ilgalaikiais elgesio ir santykių tyrimais, įskaitant psichologo Johno Gottmano įžvalgas apie konfliktų dinamiką ir stabilumo požymius.
Vienas svarbiausių aspektų – reakcijų vėlavimas, tai yra laikas tarp konflikto ir partnerio atsako. Tyrėjų teigimu, tas pats vėlavimas gali veikti priešingai skirtingose situacijose: kartais jis leidžia emocijoms atvėsti, o kartais tik padidina įtampą ir „užaugina“ konfliktą.
Modeliai išskiria tris veiksnių grupes, kurios ilgainiui lemia santykių stabilumą: tarpusavio trauką, natūralią jausmų eroziją laikui bėgant ir tai, kaip kiekvienas partneris reaguoja į kito emocijas. Praktikoje tai reiškia, kad „išoriniai vilkai“ – stresas, liga, darbas, vaikai ar finansiniai rūpesčiai – veikia porą ne tiesiogiai, o per tai, kaip pora su jais tvarkosi.
Kūrėjai kalba ir apie kitą kryptį: šiuos matematinius modelius planuojama derinti su DI, kad būtų sukurta ankstyvo perspėjimo sistema. Tokia sistema labiau primintų orientyrų rinkinį nei nuosprendį: ji galėtų parodyti, kada pora artėja prie pavojingos ribos, ir kokie elgesio pokyčiai statistiškai didintų šansą sugrįžti į stabilesnę būseną.
Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia ribas: net ir tiksliausias modelis negali pakeisti realių sprendimų, kuriuos kasdien priima du žmonės. Matematinės lygtis gali padėti atpažinti pasikartojančius dėsningumus, tačiau santykių sėkmė priklauso nuo nuoseklaus abipusio darbo ir noro keistis.
Leave a Reply