Kokosų vanduo pastaraisiais metais įsitvirtino kaip populiarus gėrimas po treniruotės ar karštomis dienomis, nes kartu su skysčiais suteikia ir elektrolitų. Jame natūraliai yra daug kalio, taip pat magnio ir natrio, o nedidelis angliavandenių kiekis gali palengvinti skysčių pasisavinimą.
Mokslininkų vertinimu, kokosų vanduo gali būti panašiai veiksmingas kaip kai kurie paruošti elektrolitų gėrimai, kai kalbama apie lengvą ar vidutinę dehidrataciją po fizinio krūvio. Vis dėlto vienareikšmiškai teigti, kad jis visuomet geriau drėkina nei vanduo, nėra pagrindo, nes rezultatai priklauso nuo išgerto kiekio, krūvio ir prakaitavimo intensyvumo.
Kokosų vanduo dažnai vadinamas natūraliu izotoniku, tačiau jo sudėtis nėra vienoda: skiriasi cukrų, kalio ir natrio kiekiai, priklausomai nuo prekės ženklo ir apdorojimo. Paprastai tai yra lengvai drumstas skystis iš jaunų kokosų, turintis palyginti nedaug kalorijų, tačiau saldintas variantas jų kiekį padidina ir realios papildomos naudos nesuteikia.
Vienoje stiklinėje kokosų vandens gali būti apie 500–700 miligramų kalio, o šis mineralas svarbus normaliai raumenų, nervų sistemos ir širdies veiklai. Kalis taip pat siejamas su kraujospūdžio kontrole, ypač kai mityboje pakanka skysčių ir ribojamas natrio perteklius.
Gėrime randama ir mažesnių kiekių vitamino C, B grupės vitaminų bei antioksidacinių junginių, tačiau jų poveikis žmogaus organizme priklauso nuo suvartojamo kiekio. Todėl kokosų vanduo gali būti geras pasirinkimas kaip alternatyva saldiesiems gėrimams, bet jo nereikėtų laikyti stebuklingu produktu imunitetui ar širdžiai stiprinti.
Svarbu atkreipti dėmesį į sudėtį: geriausia rinktis variantą, kuriame yra tik 100 proc. kokosų vandens, galbūt su vitaminu C kaip antioksidantu. Vertėtų vengti produktų su pridėtiniu cukrumi, saldikliais ir kvapiosiomis medžiagomis, nes tuomet gėrimas tampa labiau panašus į saldintą limonadą.
Ne visiems kokosų vanduo tinka vienodai. Žmonėms, sergantiems lėtine inkstų liga, per didelis kalio kiekis gali būti pavojingas, nes organizmui sunkiau jį pašalinti, o tai didina hiperkalemijos riziką.
„Jei vartojate vaistus, kurie didina kalio kiekį kraujyje, reguliarų kokosų vandens vartojimą verta aptarti su gydytoju“, – pabrėžia specialistai, vertindami galimą sąveiką su kai kuriais kraujospūdį ir širdies veiklą veikiančiais preparatais.
Žmonėms, turintiems cukrinį diabetą ar insulino rezistenciją, kokosų vanduo nėra draudžiamas, tačiau svarbu rinktis nesaldintą ir įskaičiuoti jame esančius cukrus į dienos angliavandenių balansą. Praktinė porcija dažnai siekia apie 200–250 mililitrų, ypač jei tai tik vienas iš gėrimų dienos racione.
Esant viduriavimui, vėmimui ar ryškiems dehidratacijos požymiams, patikimesnis pasirinkimas yra geriamasis rehidratacijos tirpalas, kuriame tiksliai suderintos natrio ir gliukozės proporcijos. Tai ypač aktualu vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems skysčių netekimo pasekmės pasireiškia greičiau.
Atidarytą kokosų vandenį reikėtų laikyti šaldytuve ir suvartoti per gamintojo nurodytą laiką, dažniausiai per 24–48 valandas. Natūralus nedidelis drumstumas ar nuosėdos paprastai nėra gedimo požymis, tačiau rūgštus ar fermentacinis kvapas, stiprus gazavimas ar išsipūtusi pakuotė turėtų įspėti.
Leave a Reply