Indijos inžinieriai bando technologiją, kuri vienu metu gamina elektrą ir gėlina jūros vandenį, pasitelkdama temperatūrų skirtumą vandenyne. Tokia schema ypač aktuali atokioms saloms, kur energija dažnai brangi, o geriamas vanduo ribotas.
Projektas remiasi OTEC principu, kai šiltas paviršinis vanduo ir daug šaltesnis giluminis vanduo sudaro pakankamą temperatūrų skirtumą energijai išgauti. Tropinėse jūrose šis skirtumas gali siekti apie 20–30 laipsnių, todėl technologija labiausiai tinka būtent tokioms geografinėms zonoms.
Demonstracinė stotis įrengta Kavaratyje, Lakšadvypo salyne, maždaug 400 kilometrų nuo žemyninės Indijos. Skelbiama, kad vietos sąlygomis sistema pasiekia apie 65 kilovatų elektros galią ir per parą pagamina iki 100 000 litrų gėlo vandens, kondensuojant garus.
Šiame bandyme pasirinktas rečiau taikomas sprendimas: vietoje uždaro ciklo su lengvai verdančiu skysčiu, pavyzdžiui, amoniaku, naudojamas sumažinto slėgio principas. Siurbliai sukuria vakuumą, todėl šiltas jūros vanduo gali užvirti žemesnėje temperatūroje, jo garai suka turbiną, o vėliau atšaldomi giluminiu vandeniu ir kondensuojami į gėlą vandenį.
Nors idėja skamba patraukliai, OTEC iki šiol plačiai nepaplito dėl ekonominių ir techninių kliūčių. Reikia ilgo vamzdyno iki šaltų gelmių, galingų siurblių, šilumokaičių ir patvarios infrastruktūros jūroje, o energijos konversijos naudingumo koeficientas dažnai vertinamas kaip santykinai žemas, todėl projektų kaina išauga.
Dėl to ši technologija dažniau matoma kaip nišinis sprendimas konkrečioms vietoms, o ne masinė alternatyva didžiosioms elektrinėms. Atokioms saloms ar pakrančių teritorijoms ji gali tapti dvigubos paskirties infrastruktūra, kuri mažina priklausomybę nuo dyzelinių generatorių ir kartu sprendžia geriamojo vandens trūkumą.
Leave a Reply