Grybai vejoje dažniausiai pasirodo po kelių šiltų ir lietingų dienų, kai dirva ilgiau išlieka drėgna. Matomi kepurėliai tėra tik nedidelė grybo dalis, nes didžioji organizmo dalis yra po žeme auganti grybiena.
Grybiena formuojasi iš plonų siūlelių tinklo, kuris skverbiasi per dirvožemį, veltinį ir augalines liekanas. Kai pagrindas prisigeria vandens, grybas greitai suformuoja vaisiakūnius, todėl jų grupės kartais atsiranda per vieną naktį.
Dažnu atveju tai nereiškia, kad veja serga. Grybai minta yrant organinėms liekanoms, pavyzdžiui, nupjautos žolės likučiams, nukritusiems lapams, apmirusioms šaknims ar po velėna pasilikusiems medienos gabalams.
Toks skaidymas dirvai naudingas, nes į ją grąžinamos mineralinės medžiagos. Dėl išsiskiriančio azoto veja aplink grybus kartais net tampa tankesnė ir tamsesnė, todėl iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ten buvo patręšta.
Kada grybai rodo problemą?
Didesnis grybų kiekis vis dėlto gali signalizuoti apie per didelę drėgmę ir prastą oro patekimą prie šaknų. Įtarimą sustiprina tai, jei po lietaus ant vejos ilgai laikosi balos, žemė būna minkšta, o tarp stiebelių jaučiasi stora veltinio sankaupa.
Svarbu atskirti grybus nuo vejos grybinės ligos. Ligos atveju pažeidžiami gyvi žolės stiebeliai, atsiranda dėmės, apnašos ar rusvi pakitimai, o problemos dažniau plinta, o ne susitelkia pavieniuose taškuose.
Jei grybai nuolat dygsta toje pačioje vietoje, po velėna gali būti pūvanti mediena, pavyzdžiui, senos šaknys, kelmo likučiai ar statybų metu užkasti lentų fragmentai. Tokie šaltiniai gali maitinti grybieną metų metus, todėl grybus matysite vėl ir vėl.
Kas yra vadinamasis raganų ratas?
Jeigu grybai susidėlioja lanku ar beveik taisyklingu ratu, tai dažnai vadinama raganų ratu. Toks piešinys atsiranda todėl, kad grybiena plečiasi spinduliškai nuo vieno taško, o vaisiakūniai išauga aktyviausioje, išorinėje kolonijos dalyje.
Pats grybų žiedas dažniausiai vejos nepažeidžia, o kartais šalia jo matomas tamsiai žalias, vešlesnis žolės ruožas. Tačiau, jei ratu ima gelsti ar džiūti žolė, tai gali reikšti, kad tanki grybiena pradėjo atstumti vandenį ir drėgmė nebepasiekia šaknų.
Tokiu atveju laistant vanduo gali telktis ant paviršiaus arba nubėgti už žiedo ribų, o viduje žolė džiūsta net lietingu laikotarpiu. Problema sprendžiama ne trumpu palaistymu, o gerinant vandens ir oro patekimą į dirvą.
Ką daryti, kad grybų mažėtų?
Pavienius grybus saugiausia surinkti su pirštinėmis ir išmesti į mišrias atliekas, o didesnes grupes galima nupjauti ir kruopščiai surinkti likučius. Vis dėlto tai pašalina tik vaisiakūnius, o grybiena po žeme lieka, todėl po kito lietaus grybai gali ataugti.
Jei grybai išsimėtę po visą veją, verta ją aeruoti, kad dirva nebūtų suslėgta, ir iššukuoti susikaupusį veltinį. Laistyti rekomenduojama ryte ir taip, kad dirva sudrėktų gilyn, o ne tik paviršiuje, nes nuolatinė drėgmė ant velėnos skatina grybų aktyvumą.
Cheminių ar buitinių priemaišų, tokių kaip actas, druska ar baliklis, naudoti nereikėtų. Tokie mišiniai gali nudeginti žolę ir pakenkti dirvožemio organizmams, tačiau grybienos dažniausiai nesunaikina, todėl problema tik užmaskuojama.
Jei kieme žaidžia vaikai ar laksto gyvūnai, nežinomus grybus geriau pašalinti nedelsiant. Pavojus paprastai kyla ne nuo prisilietimo, o nuo suvalgymo, o rūšies nepatikima nustatyti vien pagal išvaizdą ar programėlių atpažinimą.
Įtariant, kad vaikas ar augintinis prarijo grybą, reikėtų nedelsti ir kreiptis į medikus ar veterinarą, išsaugant patį grybą atpažinimui. Kai kurie toksinai sukelia simptomus tik po kelių valandų, todėl laukti, kol pasijus blogai, rizikinga.
Leave a Reply