Dar 1990-aisiais palydovinės nuotraukos ir radarų duomenys Omane atkreipė archeologų dėmesį į po smėliu slypinčius statinių kontūrus. Tuomet kilo drąsi hipotezė, kad tai gali būti Ubaro, legendomis apipinto prekybos centro, pėdsakai, tačiau galutinis atsakymas iki šiol nėra rastas.
Ubaras pasakojimuose apibūdinamas kaip turtingas miestas pietinėje Arabijos pusiasalio dalyje, klestėjęs iš prekybos ir karavanų kelių kontrolės. Pasak legendų, miestas esą pranyko, kai jį užpustė dykuma, todėl šimtmečius nebuvo aišku, ar kalbama apie tikrą vietą, ar tik apie mitą.
Ši istorija dažnai siejama ir su Iramos vardu, minimu Korane, bei pasakojimais apie didingą vietą su išskirtinėmis kolonomis. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad Iramas ir Ubaras nebūtinai reiškia tą patį objektą, o ryšys tarp jų formavosi per ilgas interpretacijų ir perpasakojimų grandines.
Hipotezėms apie realų pagrindą svarbus ekonominis kontekstas: pietinė Arabija ilgą laiką buvo viena reikšmingiausių smilkalų prekybos zonų. Smilkalai buvo vertinama prekė religiniams ritualams ir kasdieniam naudojimui, o karavanams reikėjo vandens, saugių stovyklaviečių ir maršrutų, todėl oazės natūraliai virsdavo prekybos mazgais.
Šiuolaikinės paieškos įgavo pagreitį 1980-aisiais, kai pradėta kryptingai taikyti nuotolinius Žemės stebėjimo metodus. Buvo analizuojami palydoviniai vaizdai ir radarų duomenys, leidžiantys atsekti senųjų karavanų kelių pėdsakus net ten, kur paviršių dengia smėlis ar sujudintas gruntas.
Tokie duomenys nenurodo, kad palydovai būtų nufotografavę visą miestą po dykuma, tačiau jie padeda suprasti, kur verta kasti. 1990 ir 1991 metais ekspedicijos nukreipė tyrėjus į Šisro apylinkes pietų Omane, netoli Rub al Chali dykumos, dar vadinamos Tuščiąja ketvirte.
Vietoje aptikta įtvirtintos gyvenvietės liekanų: mūrinės sienos, bokštai ir patalpos, susijusios su svarbiu vandens šaltiniu. Būtent vanduo dykumoje dažnai nulemdavo, kur įsikurdavo nuolatinės stotys, priimdavusios karavanus ir užtikrindavusios atsargas kelionei per atšiaurius ruožus.
1992 metais NASA viešai skelbė, kad palydovinė technologija padėjo surasti legendinį dingusį miestą, ir ši žinia greitai išplito pasaulio žiniasklaidoje. Vis dėlto vėlesni vertinimai buvo atsargesni: Šisre rasta svarbaus prekybinio taško įrodymų, bet tai nėra aiškus didžiulės metropolijos, aprašytos legendose, patvirtinimas.
Esminė problema ta, kad trūksta vienareikšmių įrodymų, pavyzdžiui, įrašų ar kitų identifikacinių ženklų, tiesiogiai siejančių vietą su Iramos ar Ubaro vardu. Dėl to dalis archeologų siūlo Ubarą suprasti ne kaip vieną miestą, o kaip regiono ar karavanų tinklo pavadinimą, kuris vėliau mituose įgavo konkretaus miesto bruožų.
Pastaraisiais metais tokias mįsles vis dažniau padeda spręsti detalesni palydoviniai vaizdai, pažangūs radarų metodai ir kompiuterinė duomenų analizė, įskaitant DI pritaikymą reljefo ir senųjų kelių struktūroms atpažinti. Tačiau net ir moderniausios technologijos nepakeičia archeologinių kasinėjimų, datavimo ir radinių konteksto, kurie vieninteliai gali patikimai atsakyti, kas iš tiesų slypi po smėliu.
Leave a Reply