Indonezijos Bangkos saloje gyvenantis nuodingas primatas – Bangkos lėtaloris – ilgą laiką buvo laikytas galbūt jau išnykusiu. Tačiau pastaraisiais metais jis vis dažniau „pasirodydavo“ žmonių aplinkoje: užklysdavo į kiemus, sodus ar net į namus.
Naujas mokslinis darbas, apie kurį skelbia „Reuters“, sugrąžino šią rūšį į tyrėjų akiratį. Mokslininkai išnagrinėjo daugiau nei 90 lėtaločių, kuriuos 2015–2025 metais Bangkoje priėmė gelbėtojai; 86 iš jų vėliau buvo paleisti į laisvę.
Ši rūšis pirmą kartą aprašyta 1906 metais, tačiau atskira rūšimi pripažinta tik 2013-aisiais. 2020 metais Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) Bangkos lėtalorį įvardijo kaip kritiškai nykstantį ir galbūt išnykusį.
Paskutinis istorinis mokslinis paminėjimas siekė 1937 metus, tad beveik šimtmetį gyvūnas tarsi buvo dingęs iš mokslo „radaro“. Vis dėlto vietos gelbėtojams jis buvo žinomas ir fiksuotas – trūko tik nuosekliai apibendrintų duomenų.
Kaip „dingęs“ primatas atsidūrė žmonių kiemuose
Duomenis tyrėjams padėjo sukaupti Bangkoje veikiantis laukinės gamtos gelbėjimo centras. Jo registruose – metų metus fiksuoti atvejai, kai lėtaloriai būdavo randami gyvenvietėse arba sužeisti.
Išsamiau išnagrinėtos 43 gelbėtų gyvūnų istorijos parodė, kad 16 jų pateko į namus ar sodus. Dar keli buvo rasti keliuose, plantacijose, o penki – iš nelaisvės arba susiję su prekyba laukiniais gyvūnais.
Septyniems lėtaločiams nustatyti nudegimai, panašūs į patirtus nuo elektros srovės – daugeliu atvejų tai siejama su elektros linijomis. Mažiausiai trys iš gelbėtų gyvūnų neišgyveno.
Vienas iš labiausiai įsiminusių epizodų fiksuotas 2024 metų spalį, kai lėtaloris buvo rastas sode valgantis gvajavas. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokie radiniai patvirtina rūšies buvimą, bet savaime dar neatsako į klausimą, kiek šių gyvūnų iš tiesų liko gamtoje.
Kuo ypatingi lėtaloriai ir kodėl jie nuodingi
Bangkos lėtaloris yra nedidelis – apie 26 centimetrų ilgio – naktinis primatas, judantis lėtai ir itin atsargiai. Išsigandęs jis neretai sustingsta, taip susiliedamas su aplinka.
Nors išvaizda gali pasirodyti „mielai“ primenanti animacinių filmų personažą, lėtaloriai išskirtiniai tuo, kad tai vieninteliai žinomi nuodingi primatai. Grėsmės atveju jie pakelia rankas ir laižo liauką prie alkūnės – išskyros susimaišo su seilėmis ir sudaro nuodą, perduodamą įkandimu.
Žmonėms toks įkandimas, kaip nurodoma publikacijoje, gali sukelti stiprų skausmą, tinimą, o kai kuriais atvejais – pavojingas alergines reakcijas. Kodėl konkrečiai Bangkos lėtaloriui reikalingas nuodas, dar nėra išsamiai ištirta, nes apskritai apie šios rūšies elgseną gamtoje žinoma nedaug.
Rastas, bet vis dar ant išnykimo ribos
Tyrėjai pabrėžia, kad dažnesni susidūrimai su žmonėmis nėra vien gera žinia. Bangka – tankiai gyvenama sala, o miškų nykimą čia skatina kasyba, žemės ūkis ir plečiamos aliejinių palmių plantacijos.
Publikacijoje cituojamas 2017 metų vertinimas, pagal kurį 2000–2012 metais Bangkos lėtaloris galėjo netekti 62 proc. miškų buveinių. Likęs kraštovaizdis apibūdinamas kaip suskaidytas: miškų fragmentai, kasybos teritorijos ir plantacijos, kur judėjimą tarp medžių dar labiau apsunkina keliai bei atviros erdvės.
Mokslininkai taip pat įspėja, kad gelbėjimo įrašai negali patikimai parodyti realaus populiacijos dydžio: pranešimų daugiau ten, kur žmonės dažniau susiduria su gyvūnais ir žino, kur kreiptis. Be to, dalis aptikimų gali būti susiję su anksčiau žmonių sugautais ar perkeltais gyvūnais.
Kyla ir kitas svarbus klausimas: kas nutinka po paleidimo į laisvę. Duomenų apie 86 paleistų lėtaločių išlikimą po paleidimo nėra, todėl vien gelbėjimo statistika dar nereiškia, kad grėsmė rūšiai sumažėjo.
Tyrėjai rekomenduoja sistemingus populiacijos tyrimus, genetinius testus ir labiau stebimus paleidimus, taip pat svarsto apsaugos veisimo programos poreikį ir ragina stiprinti likusių miškų apsaugą.
Publikacija apie Bangkos lėtalorį paskelbta žurnale „Spixiana“.
Leave a Reply