Cunamiai gali kilti ne tik vandenynuose – tinkamomis sąlygomis pavojingos bangos susiformuoja ir ežeruose. Naujas tyrimas rodo, kad šiaurės Italijoje esančiame Iseo ežere viduramžiais įvyko du ypač dideli cunamiai, prie kurių iš dalies prisidėjo žmogaus veikla.
Tyrime, apie kurį rašo „ScienceAlert“, tarptautinė mokslininkų komanda rekonstravo šiuos įvykius, remdamasi nuosėdų gręžiniais, seisminiais profiliavimo duomenimis, archeologiniais įrašais, viduramžių rankraščiu ir šiuolaikiniais ežero matavimais. Surinkta informacija buvo panaudota kompiuteriniuose modeliuose.
Iseo ežeras yra žemiau Italijos Alpių, todėl jį nuolat maitina tirpstančio sniego vanduo. Regionas taip pat patiria tektoninį aktyvumą – žemės drebėjimai čia nėra dažni, bet pasitaiko, o būtent jie gali tapti staigių povandeninių nuošliaužų „paleidikliu“.
Mokslininkai teigia, kad per maždaug 2 000 metų intensyvėjantis žemės naudojimas pakeitė, kaip deltoje kaupėsi nuosėdos: povandeniniai šlaitai tapo statesni ir nestabilesni. Tokia „paruošta“ geologinė situacija, įvykus stipriam sukrėtimui, gali baigtis didžiuliu vandens masės išstūmimu ir cunamiu.
Kaip miškų kirtimas pakeitė deltą
Iki viduramžių Oglio upės deltą supo miškai. Kai smarkiai palydavo, palaidos nuosėdos slinkdavo žemyn, tačiau jų judėjimą lėtino tanki šaknų ir grybienos sistema, sutvirtinusi dirvožemį.
Po Romos imperijos žlugimo situacija ėmė sparčiai keistis: vis daugiau miškų buvo kertama, teritorijos naudotos ganykloms ir kasybai, augo gyventojų skaičius. Tyrėjų vertinimu, tuomet į ežerą kasmet vidutiniškai imta nunešti maždaug tris kartus daugiau nuosėdų.
Dėl to šiaurinėje ežero dalyje nuosėdų vis daugėjo, o povandeniniai deltos šlaitai tapo pavojingai statūs – tokie, kurie gali griūti nuo stipresnio žemės drebėjimo.
Du žemės drebėjimai ir cunamiai
Pirmasis katastrofiškas scenarijus, pasak tyrimo, įvyko 1117 metais, kai Veronos žemės drebėjimas supurtė ežero pakrantes. Modeliavimas rodo, kad sujudinti statūs povandeniniai šlaitai galėjo sugriūti, sukeldami nuošliaužą ir staigiai išstumdami milžinišką vandens kiekį.
Skaičiavimai leidžia manyti, kad šiaurinėje ežero dalyje bangos galėjo viršyti 50 metrų, o vanduo į krantą būtų veržęsis per mažiau nei minutę ir pasiekęs iki 2,7 kilometro į sausumą.
Tyrėjai nurodo, kad Vatikano bibliotekoje saugomas 12 amžiaus rankraštis aprašo panašų įvykį: jame teigiama, kad ežeras taip išsiliejo, jog tik nedaugeliui netolimų kaimų gyventojų pavyko išsigelbėti, o dalis pilių ir tvirtovių sugriuvo kartu su jų gyventojais.
Po kiek daugiau nei šimto metų smogė antras sukrėtimas – 1222 metų Brešos žemės drebėjimas. Šįkart cunamis, mokslininkų vertinimu, buvo mažesnis: bangos galėjo siekti apie 13 metrų, o vanduo į sausumą veržėsi iki maždaug 1 kilometro.
Modeliuose matyti, kad bangų sklidimą stipriai veikė Monte Isola – centrinė ežero sala, kuri veikia kaip natūralus barjeras ir dalį energijos „išskaido“. Vis dėlto net ir su tokia apsauga kai kuriose vietose poveikis išliko reikšmingas: pavyzdžiui, Iseo miestą, kaip nurodo autoriai, 1117 metais galėjo pasiekti maždaug 5,5 metro, o 1222 metais – apie 2 metrų bangos, atskriejusios maždaug po 7 minučių nuo nuošliaužų.
Kodėl tai svarbu šiandien
Tyrime pabrėžiama, kad šiandien Iseo ežero pakrantės yra itin tankiai užstatytos – tai esą labiausiai urbanizuotos pakrantės tarp Italijos Alpių ežerų. Be to, nuo 1222 metų čia spėjo susikaupti daugiau nei aštuonių šimtmečių nuosėdos, o tai reiškia, kad potencialiai nestabilios sankaupos niekur nedingo.
Mokslininkai įspėja: jei šiandien pasikartotų panašaus masto cunamis, jis galėtų sukelti ypač didelę žalą dėl tankaus apgyvendinimo ir infrastruktūros pakrantėse.
Autoriai taip pat atkreipia dėmesį į platesnį kontekstą – žmonių skatinama erozija pasaulyje didina deltų apkrovą nuosėdomis. Tai, jų teigimu, gali reikšti, kad panašūs staigūs deltos šlaitų griuvimai ir su jais susiję ežerų cunamiai ateityje gali tapti labiau tikėtini.
Leave a Reply