Didžioji Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupa – milžiniškas plastiko atliekų sūkurys Šiaurės Ramiajame vandenyne – gali būti pasiekusi tokį mikroplastikų kiekį, kad ima keisti paties vandenyno spalvą.
Tokį scenarijų kelia naujas Bergeno universiteto (Norvegija) okeanų optikos specialistų Shea Cheatham, Danielio Koestnerio ir Børge Hamre tyrimas, apie kurį rašo „ScienceAlert“.
Mokslininkai pabrėžia, kad ši šiukšlių „dėmė“ nėra vientisas plūduriuojantis sąvartynas – atliekos išsisklaidžiusios didžiuliame plote ir ilgą laiką buvo laikomos per daug išblaškytomis, kad būtų aiškiai matomos palydovinėse nuotraukose.
Tačiau naujoji analizė rodo kitą galimą kryptį: net jei atskiri plastiko gabalėliai iš kosmoso „nesimato“, jų sukeliamas optinis efektas vandenyje gali būti aptinkamas kaip subtilus spalvos pokytis.
Kas yra šiukšlių sankaupa ir kuo išsiskiria mikroplastikai
Didžioji Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupa susidaro dėl didelio žiedinio srovių sistemos – vadinamojo sūkurio (gyre) – kuris „surenka“ ir koncentruoja plūduriuojančias atliekas.
2018 metais atlikta apžvalga skaičiavo, kad šioje zonoje gali būti apie 1,8 trln. plastiko gabalėlių, kurių bendra masė siekia maždaug 79 000 metrinių tonų.
Dalis bendros masės siejama su išmesta ar pamesta žvejybos įranga, o vėlesnis tyrimas didesnių atliekų kilmę reikšminga dalimi siejo su žvejybos pramone Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Taivane ir Jungtinėse Valstijose.
Vis dėlto pagal vienetų skaičių aiškiai dominuoja mikroplastikai: tyrime minimas vertinimas, kad jie gali sudaryti apie 94 proc. visų gabalėlių, nors masėje tai būtų tik apie 8 proc.
Kaip plastikas gali „nudažyti“ vandenyną
Tyrėjai pirmiausia laboratorijoje nagrinėjo, kaip mikroplastiko fragmentai sugeria ir sklaido šviesą, ir šias savybes lygino su natūraliomis jūros vandenyje randamomis medžiagomis, pavyzdžiui, fitoplanktonu ar mineralais.
Pasak Shea Cheatham, mikroplastikai matomoje šviesos spektro dalyje paprastai sugeria nedaug, tačiau gana stipriai sklaido šviesą. Dėl to vanduo gali „pašviesėti“, o ryškėjimas pasireikšti vienu metu mėlynuose ir žaliuose bangos ilgiuose.
Tyrėjų teigimu, toks kartu mėlynos ir žalios šviesos ryškėjimas yra neįprastas. Pavyzdžiui, fitoplanktonas sugeria mėlyną ir raudoną šviesą, todėl vandenynas dažniau atrodo žalesnis, o ištirpusi organinė medžiaga sugeria daugiau mėlynos šviesos, todėl vanduo gali atrodyti tamsesnis ar rusvesnis.
Tuomet komanda pasitelkė modeliavimą ir tikrino, ar toks optinis „parašas“ apskritai galėtų būti užfiksuotas šiuolaikiniais palydovais. Simuliacijos leido manyti, kad poveikis gali pasireikšti esant tokioms mikroplastikų koncentracijoms, kurios jau gali būti realios šiukšlių sankaupoje.
Ką parodė palydoviniai duomenys ir ko dar trūksta
Toliau mokslininkai peržiūrėjo jau sukauptus palydovinius įrašus ir teigia aptikę subtilų, bet statistiškai reikšmingą vandenyno spalvos pokytį netoli Didžiosios Ramiojo vandenyno šiukšlių sankaupos.
2002–2022 metų stebėjimuose fiksuotas laipsniškas „pašviesėjimas“ mėlynuose ir žaliuose bangos ilgiuose – tyrėjai šį reiškinį apibūdina kaip augantį žydrą (cianinį) atspalvį.
Vis dėlto tai dar nėra galutinis įrodymas, kad būtent mikroplastikai sukelia spalvos pokytį. Tyrėjai nurodo, kad tam tikros natūralių aplinkos pokyčių kombinacijos teoriškai taip pat galėtų suformuoti panašų signalą, nors tokie scenarijai jų simuliacijose pasitaikė retai.
Norint galutinai patvirtinti priežastį, reikėtų tiesioginių matavimų vietoje – t. y. nuvykti į šiukšlių sankaupos zoną, atlikti optinius vandens mėginių tyrimus ir tiksliai įvertinti mikroplastikų kiekį.
Jei hipotezė pasitvirtintų, tai būtų dar vienas ženklas, kad plastiko tarša daro poveikį ne tik gyvūnijai ar maisto grandinei, bet ir didelio masto fizinėms vandenyno savybėms. Kartu tyrėjai primena, kad mikroplastikų pašalinimas iš vandens stulpelio, ypač smulkiausių dalelių, iš esmės yra beveik neįmanomas – todėl svarbiausia užkirsti kelią jiems patekti į vandenį.
Leave a Reply