Obelų rauplės – viena dažniausių ir labiausiai derlių menkinančių grybinių ligų, o jos padariniai gali būti jaučiami ne tik einamaisiais, bet ir kitais metais. Jei obelys šiemet sirgo, rudenį galima imtis priemonės, kuri sumažina užkrato šaltinį kitam sezonui – purškimo karbamidu.
Kaip rašo deccoria.pl, rauples sukelia grybas Venturia inaequalis, kuris pirmiausia pažeidžia ne sumedėjusias augalo dalis – lapus ir vaisius, bet gali „kabintis“ ir prie jaunų ūglių ar žiedo dalių. Pirmi požymiai paprastai pasirodo gegužę, vos prasidėjus aktyviam lapų ir pumpurų augimui.
Ant lapų matomos alyvuogių spalvos dėmės ilgainiui tamsėja, o senesnės dėmės gali paruduoti ir pradėti džiūti. Ant vaisių pažeidimai dažnai kamštėja – dėmės gadina išvaizdą ir mažina derliaus vertę, o kai kuriais atvejais obuolių odelė net sutrūkinėja, sudarydama kelią kitiems patogenams ir puviniui.
Stipriau pažeisti lapai gelsta ir krenta per anksti, todėl medis silpnėja: sumažėja fotosintezė, obelis auga lėčiau, prasčiau formuoja žiedinius pumpurus kitam sezonui, tampa jautresnė šalčiui, kenkėjams ir kitoms ligoms. Dėl to profilaktika rudenį yra svarbi ne mažiau nei pavasarinės priemonės.
Kur žiemoja ligos sukėlėjas
Rauplių sukėlėjas dažniausiai peržiemoja nukritusiuose, užkrėstuose lapuose po medžiais. Juose susiformuoja vaisiakūniai, o pavasarį subrendusios sporos tampa vienu pagrindinių naujų infekcijų šaltinių jaunoms obels dalims.
Dėl to paprastas darbas – nukritusių lapų surinkimas – laikomas svarbia profilaktikos dalimi. Tačiau straipsnyje pabrėžiama ir dar viena priemonė: rudeninis purškimas karbamidu, kuris nukreiptas ne į „gydymą“, o į užkrato mažinimą.
Kodėl purškiama karbamidu, o ne „nuo ligos“
Purškimo esmė – paspartinti lapų irimą (tiek nukritusių, tiek dar kabančių), kad kartu greičiau suirtų ir juose žiemojantys patogenai. Karbamidas suteikia daug azoto, kuris skatina dirvožemio mikroorganizmų aktyvumą – bakterijos ir grybai sparčiau ardo organines liekanas.
Toks rudeninis darbas, anot straipsnio, sumažina infekcijos riziką kitą sezoną ir gali sumažinti poreikį pavasarį dažniau naudoti fungicidus. Tai aktualu sodininkams, kurie nori turėti kuo sveikesnį sodą ir mažiau priklausyti nuo dažnų purškimų sezono metu.
Kada purkšti ir kokį tirpalą ruošti
Purškiant karbamidu rekomenduojama koncentruotis į lapus – ir tuos, kurie dar likę vainike, ir tuos, kurie jau ant žemės. Straipsnyje akcentuojama, kad nereikėtų laukti, kol nukris visi lapai: geriausias laikas – maždaug 7 dienos iki masinio lapų kritimo (kai medyje dar yra apie pusė lapų).
Dažniausiai vegetacija baigiasi spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, o purškimui patariama rinktis sausą, nevėjuotą, geriausia apniukusią dieną. Lietus netrukus po purškimo gali nuplauti tirpalą nuo lapų paviršiaus.
Tirpalui nurodoma naudoti ne didesnę kaip 4–5 proc. koncentraciją. Jei karbamidas maišomas savarankiškai, pateikiamos proporcijos – maždaug 0,4–0,5 kg karbamido 10 litrų vandens, tačiau visada pabrėžiama būtinybė vadovautis konkretaus preparato gamintojo rekomendacijomis.
Pats purškimas turėtų būti atliktas taip, kad lapai būtų kuo tolygiau sudrėkinti iš abiejų pusių, taip pat ir vainiko viduje. Nukritusių lapų nevertėtų ignoruoti – dalį jų galima surinkti ir pašalinti, o jei jie guli storu sluoksniu, patariama juos šiek tiek pasklaidyti, kad tirpalas pasiektų didesnį paviršių.
Leave a Reply